Darbuotojams, kurie dirba lauke arba nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip minus 10 laipsnių Celsijaus, darbdavys ar jam atstovaujantis asmuo privalo suteikti specialias ne trumpesnes kaip 10 minučių pertraukas ne rečiau kaip kas pusantros valandos (DK 159 str. 3 dalis; Papildomų ir specialių pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarka (Žin., 2003, Nr. 14-559) III sk. 10.2 p.). Pertraukų metu rekomenduojama sudaryti darbuotojams sąlygas sušilti įrengiant laikinai šildomas patalpas ar zonas. Specialiųjų pertraukų metu darbuotojams taip pat rekomenduojama suteikti sąlygas papildomai pavalgyti ir išgerti karštų gėrimų (išskyrus turinčius kofeino, nes dėl jų poveikio greičiau prarandama šiluma). Darbo vietoje draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus.
Be to, darbdavys privalo aprūpinti darbuotojus specialiais darbo drabužiais apsaugančiais nuo žemos temperatūros pagal „Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis nuostatus“ patvirtintus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos1998 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr.77 (Žin., 1998, Nr. 43-1188). Apsauga nuo šalčio – tai viena pagrindinių funkcijų, kurią atlieka žieminiai drabužiai. Reiktų nepamiršti, jog žieminiai drabužiai tai ne tik striukės, batai, kojinės ar šiltos kelnės, bet ir pirštinės, šalikai, kepurės, antveidžiai. Drabužiai ir avalynė turi būti sausi, neaptempti – netgi kiek per dideli. Viršutinis rūbų sluoksnis turėtų būti neperpučiamas vėjo.
Dirbant šaltyje sumažėja atskirų odos dalių temperatūra, susitraukia odos ir raumenų kraujagyslės. Jei žema oro temperatūra veikia ilgesnį laiką, išsenka organizmo kompensaciniai mechanizmai ir vystosi patologiniai pakitimai: pirštų odos pabalimas, jautrumo sumažėjimas. Dažniausiai nušąla drabužiais nepridengtos kūno vietos: ausys, nosis, skruostai. Neretai nušąla ir tos kūno vietos, kur dėl netinkamos aprangos būna sutrikusi kraujotaka – kojų ir rankų pirštai. Teikiant pirmąją pagalbą, nukentėjusįjį būtina nuvesti į šiltą patalpą, nušalusią vietą uždengti steriliu tvarsčiu.
Darbo patalpų oro temperatūros normines vertes reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-770 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 69:2003 „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose. Parametrų norminės vertės ir matavimo reikalavimai“ (toliau – higienos norma) (Žin., 2004, Nr. 45-1485). Kai dėl technologinio proceso ypatumų negalima užtikrinti pakankamos šiluminės aplinkos sąlygų, higienos normos 5 priedo 2 lentelėje nurodyta rekomenduojama darbuotojų darbo laiko trukmė darbo vietoje, kurioje aplinkos temperatūra nesiekia pakankamos šiluminės aplinkos temperatūros dydžių.
Valstybinė darbo inspekcija primena ir įspėja, kad atėjus žiemai ir smarkiai padidėjus šalčiams, atsiranda papildomų pavojų ir išauga rizika darbuotojų saugai ir sveikatai darbe. Todėl dirbant žiemos sąlygomis darbdaviams reikėtų kreipti daugiau dėmesio į šiuos dalykus:
– šalčio metu papildomai šildant patalpas ir naudojant įvairius elektrinius ar dujinius šildymo prietaisus atsiranda ir papildoma, didesnė gaisro kilimo rizika. Naudojant tokius prietaisus ar įrenginius būtina nuolat kontroliuoti jų darbą ir aplinką, kurioje jie yra naudojami, kad nekiltų gaisras;
– ypatingą dėmesį reikėtų skirti ir stacionarių šildymo įrenginių, tokių kaip pvz. garo ir vandens šildymo katilai ar įrenginiai, kuriuose naudojami užšąlantys skysčiai (pvz. vandentiekio ar šilumos tiekimo ar kitų skysčių vamzdynai) numatytoms naudojimo sąlygoms bei tinkamai techninei būklei užtikrinti, nes juose užšąlantys skysčiai gali ne tik sugadinti (suplėšyti) patį įrenginį ar vamzdyną, bet ir dėl susidariusio kamščio būti įrenginio sprogimo priežastimi;
– žiemos metu naudojant variklines darbo bei transporto priemones pasunkėja jų paleidimas (ypač jei jos techniškai netvarkingos), o dažnai stengiantis užvesti įprastu būdu neužsivedančią atšalusią variklinę priemonę atsiranda ir papildomų pavojų. Pavyzdžiui, bandant užvesti tokią transporto priemonę tempiant kitų priemonių pagalba ar prijungus prie jos, iškyla patekimo po ratais ir sunkaus ar net mirtino susižalojimo trūkus tempimo lynui pavojai. Atšildant tokių įrenginių agregatus iškyla nudegimo, užsidegimo, prispaudimo ir kt. pavojai;
– lauko sąlygomis naudojant bėgiais judančias darbo priemones ar įrenginius (kaip pvz. kranai, telferiai, platformos, vartai ir pan.), jų bėgiai gali apšalti ledu ar žemės grumstais, todėl judėdami jie gali nuslysti nuo bėgių ir nugriūti ar nukristi. Todėl tokių įrenginių bėgiai žiemos metu turi būti nuolat tikrinami ir nuvalomi;
– žiemos metu turi būti atidžiau ir geriau kontroliuojami slidūs paviršiai, kuriais juda ar ant kurių dirba darbuotojai ar važiuoja transporto priemonės, ypač paviršiai, kurie yra su nuolydžiu arba esantys aukštyje. Tokie paviršiai turi būti nuvalomi nuo sniego ar ledo apnašų arba pabarstomi, kad nebūtų slidūs. Nuo sniego ar ledo turi būti gerai nuvaloma statybinių pastolių paklotai ir jų laiptinės kopėčios, statinių laiptai bei pakilimai į rampas ir pan.;
– darbuotojams, dirbantiems lauko sąlygomis ar miško darbuose, turi būti sudaryta galimybė sušilti šiltose patalpose.
Neįvertinus žiemos sukeliamų nepalankių sąlygų bei papildomų pavojų ir laiku ar visiškai nesiėmus reikalingų atitinkamų priemonių, gali padidėti nelaimingų atsitikimų, darbuotojų traumų bei sveikatos pakenkimo tikimybė, grėsti materialiniai nuostoliai.
VDI informacija
