2015 m. Angusas Deatonas pelnė Nobelio ekonomikos premiją. Ekonomistas dešimtmečius tyrinėjo vartotojų pasirinkimų psichologiją, gerovę, nelygybę ir skurdą.
Dabar šis 78-erių mokslininkas persvarsto savo požiūrį į tokias temas kaip profesinės sąjungos, imigracija ir tarptautinė prekyba.
„Kaip ir dauguma mano bendraamžių, ilgą laiką profsąjungas laikiau „nepatogumu“, trukdančiu ekonominiam (o dažnai ir asmeniniam) efektyvumui, ir džiaugiausi jų lėtu nykimu. Tačiau šiandien yra akivaizdu, kad didžiosios korporacijos turi per daug įtakos darbo sąlygoms, atlyginimams ir kitiems sprendimams <…>.
Tuo tarpu profesinės sąjungos, palyginus su korporacijų lobistais, įtakos šiuo metu turi mažai. Kadaise profsąjungos didino savo narių ir ne tik narių darbo užmokestį, daug kur jos buvo svarbi socialinio gyvenimo dalis, suteikė politinės galios dirbantiesiems pačioje darbovietėje ir valdžios institucijose.
Jų nykimas prisideda prie mažėjančios darbo užmokesčio dalies [nuo korporacijų pelno], didėjančio atotrūkio tarp vadovų ir darbuotojų, bendruomenių nykimo ir augančio populizmo.“
Augdamas Didžiojoje Britanijoje Angus Deaton matė, kaip XX a. septintajame dešimtmetyje viešojo sektoriaus profsąjungos kėlė sumaištį, pavyzdžiui, per vadinamąją „nepasitenkinimo žiemą“, kai dėl darbuotojų streikų gatvėse augo neišvežtų šiukšlių kalnai ar nepalaidoti likdavo mirusiųjų kūnai. Tuo metu profesinės sąjungos nesulaukė daug simpatijų. Ekonomisto nuomone, tuo metu vyravo sutarimas, kad profsąjungos nėra reikalingos, neva jos jau pasiekė viską, ko reikia deramai darbuotojų apsaugai.
Deatonas taip pat matė, kaip per pastaruosius kelis dešimtmečius smuko JAV profesinių sąjungų galia, ypač dėl profesines sąjungas silpninančių įstatymų. Palyginus su lobistine galia, kurią turi korporacijos ir turtingasis pasaulis, darbuotojai liko be jokių svertų. Jis taip pat įžvelgia neatitikimą tarp valdžios atstovų ir darbuotojų, kurių vardu jie turėtų kalbėti – Deatonas atkreipia dėmesį į tai, jog sprendimus priimantys politikai yra kur kas turtingesni, nei eiliniai piliečiai. „Manau, kad viena didžiausių darbuotojų klasės Amerikoje problemų yra ta, kad jie neturi jokios politinės galios.“
Ekonomistas pabrėžia, kad profsąjungos praeityje taip pat buvo svarbi socialinė jėga. Mažėjant narystės profesinėse sąjungose lygiui, trūkinėja socialiniai ryšiai, kas prisideda prie dabartinės vienišumo krizės JAV ir kitur pasaulyje.
Angus Deaton primena ir neseniai įvykusį ir darbuotojų sėkme pasibaigusį Automobilių pramonės darbuotojų streiką JAV. Nors ekonomistai galėtų sakyti, kad logiškas atsakas į darbuotojų reikalavimus dėl didesnių atlyginimų būtų toks, jog gamintojai paprasčiausiai perkeltų gamybą į kitas šalis, kur ji būtų pigesnė. Tačiau taip neatsitiko.
„Pasirodo, kad gamintojai iš tiesų turėjo nemažą pelną, kuriuo, dėl šio streiko, buvo priversti pasidalinti su darbuotojais. Tai yra sena ekonomikos idėja, kuri šiuo metu nelabai praktikuojama – kad iš tikrųjų egzistuoja tam tikra pelno dalis, kurią galima skirti arba toliau didinti pelnui, arba darbo užmokesčiui, ir dėl to, kam ji atiteks, vyksta tam tikra klasių kova,“ – teigia Deatonas.
Šaltiniai:
https://www.imf.org/en/Publications/fandd/issues/2024/03/Symposium-Rethinking-Economics-Angus-Deaton