Kristina Rozenbergaitė, LPSK atstovė ryšiams su visuomene: Antradienį Seimas patvirtino Vyriausybės programos projektą, kuriam pritarė daugelis parlamentinių komitetų. Programoje nemaža dalis tenka švietimui, todėl norėtųsi išgirsti ir Jūsų nuomonę.

A. Jurgelevičius: Labai įdėmiai peržiūrėjome tiek patį Vyriausybės programos projektą, tiek ir vadinamą krizės įveikimo planą, kuris irgi įtrauktas į programą. Dėl krizės įveikimo plano mūsų organizacija jau pareiškė savo nuomonę. Gruodžio 11 d. profesinės sąjungos Koordinavimo taryba įvertins ir Vyriausybės programines švietimo nuostatas.

K. R.: Mano žiniomis, profesinės sąjungos darbo grupė jau yra paruošusi tam tikrus alternatyvių pasiūlymų apmatus.
A.J.: Taip, mes jau turime preliminarią nuomonę apie Vyriausybės planus ateinantiems ketveriems metams. Perskaičius šį dokumentą, pirmasis įspūdis, kad jis kurtas labai paskubomis, nelabai gerai įsivaizduojant realią padėtį švietimo sistemoje, todėl dokumentas labai eklektiškas – šalia puikių sumanymų, kurie leis pagerinti situaciją, randą vietą ir neprognozuojamas pasekmes galintys sukelti planai, taip pat ir paprasčiausios, nieko nereiškiančios deklaracijos.

K. R.: Profesinės sąjungos funkcija ginti mokytojų ir kitų pedagoginių darbuotojų socialinius – ekonominius interesus, todėl manau, kad programą visų pirma vertinote šiuo požiūriu.
A.J.: Skaitydami, kad viena iš švietimo politikos strateginių krypčių yra siekis deramai atlyginti pedagogui už darbą, paversti šią profesiją gerbiamą mokinių ir visuomenės, galime tik džiaugtis. Deja, paskaičius kokiomis priemonėmis tai bus daroma, džiaugsmas išblėsta. Visų pirma, matome, kad naujoji valdžia ketina dar labiau plėsti pedagogų ruošimą – 575 Vyriausybės programos punktas byloja, kad bus sudaromos sąlygos mokytojus rengti visoms aukštosioms mokykloms. Toks sumanymas būtų gal ir neblogas, jei dauguma šių absolventų pravertų mokyklų duris. Deja, panašu, kad šito nesitikima, nes 572 punktas kalba apie priemones kompensuoti tiek laikiną, tiek ir ilgalaikį mokytojų stygių. Kaip tai bus padaroma iš painių ir mažai sakančių programos formuluočių labai sunku nuspręsti. Tikrą bombą mokytojams naujoji valdžia ruošia ketindama reformuoti jų atlyginimo nustatymo tvarką. Dabartinę centralizuotą tvarką ketinama decentralizuoti, leisti mokytojo atlyginimus nustatinėti mokyklų vadovams, kurie šį klausimą derins su mokyklos taryba, kurioje planuojama labai padidinti tėvų, kaip pagrindinių švietimo sistemos užsakovų, vaidmenį. Mokytojams realiai gresia pavojus tapti vis mažiau vaikų auklėjimu besirūpinančių ir vis daugiau savo tėviškų pareigų kraunančių ant mokyklos pečių mokinių tėvų užgaidų bei ambicijų įkaitais. Kitas pavojus, keliuose programos punktuose minimas mokytojų vertinimas bei reitingavimas. 582  programos punktas sako, kad mokytojus reitinguos mokiniai ir patys mokytojai, pagal absoliučiai nepasveriamus mokinių kompetencijos ir motyvacijos pažangos vertinimus. Galime tik spėti, kad jau ir dabar vis labiau plintantį mokytojų darbo vertinimo subjektyvizmą, pakeis laukinių džiunglių įstatymai.

K. R.: O kaip naujoji valdžia žada atlyginti mokytojams už tokiomis sąlygomis atliekama darbą?
A. J. Priešrinkiminiai valdančiųjų partijų pažadai ištirpo kaip pernykštis sniegas – programoje parašyta, kad mokytojų atlyginimas bus didinamas tol, kol jis bus 20% didesnis už šalies vidutinį mėnesinį darbo užmokestį. Mūsų skaičiavimais jau šiandien mokytojų atlyginimai yra 5 – 7% didesni už šalies vidurkį, o juos padidinus žadėtais 10% nuo ateinančių metų sausio 1 d., jie ir taps maždaug 20% didesniais. Vadinasi, Vyriausybės programa „deramai atlyginti“ mokytojų darbą bus įvykdyta ir Ilgalaikė pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo programa iki 2011 metų tampa dar vienu neištesėtu valstybės pažadu mokytojams. To toleruoti mes tikrai negalime. Tiesa, labai sunku prognozuoti, kaip mokytojų atlyginimų dydį paveiks dar vienas naujosios valdžios sumanymas. 577 programos punkte randame mįslingą formuluotę, jog bus atsisakyta mokinio krepšelio skirstymo į tikslines dalis, jo panaudojimą paliekant mokyklos kompetencijai. Tai reiškia, kad mokykla, o tiksliau, jos vadovas, spręs kurią krepšelio dalį skirti mokytojų atlyginimams. Žinant, kad dabar maždaug 80% krepšelio lėšų skiriama mokytojų atlyginimams, galime nesunkiai prognozuoti, jog bus stengiamasi šią dalį sumažinti, tuo pačiu mažinant mokytojų atlyginimus. Toks sprendimas dar labiau pavers mokytoją nesaugiu, visiškai priklausančiu nuo direktoriaus malonės.

K. R.: O kuo remiasi prognozės, kad bus mažinama mokinio krepšelyje esančių pinigų dalis skirta mokytojų atlyginimams?
A. J. Nereikia būti didžiu pranašu, tereikia prisiminti, jog krizės įveikimo plane yra numatoma sumažinti gyventojų pajamų mokesčio įplaukas, tenkančias savivaldybių biudžetams. Jau ir dabar savivaldybės dejuoja, kad joms trūksta lėšų mokyklų išlaikymui bei jas aptarnaujančio personalo atlyginimams mokėti. Ateityje šis trūkumas dar padidės ir kone vienintelis šaltinis gauti trūkstamus pinigus bus mokinio krepšelio dalių keitimas, mažinant mokytojų atlyginimams skirtą dalį.

K. R.: Nejaugi naujoji Vyriausybė neplanuoja nors kiek pagerinti mokytojų darbo sąlygas?
A. J. Vyriausybės programoje mokytojų darbo sąlygų pagerinimas nekeliamas kaip vienas iš švietimo sistemos tobulinimo tikslų. O tai jau daug apie ką pasako. Tiesa, tarp programos įgyvendinimo punktų nemažai tokių, kurie lyg ir galėtų į gerąją pusę pakreipti mokytojų darbo sąlygas. Tai ir mokytojų aprūpinimas moderniomis darbo priemonėmis, optimalaus mokinių skaičiaus klasėse nustatymas, popierizmo mažinimas bei griežtesnės atsakomybės už nepagarbų mokinio elgesį mokytojo atžvilgiu. Deja, gerai žinodami daugelio problemų gilumines priežastis, labai abejojame siūlomų sprendimų efektyvumu.

K. R.: Gal galima sukonkretinti?
A. J. Pavyzdžiui, labai reklamuojamas naujojo švietimo ir mokslo ministro siekis, kuris atsispindi ir Vyriausybės programoje, 30% sumažinti popierizmą. Vargu ar būsimą švietimo strategą konsultavę žmonės jam pasakė, kad didžioji dalis popierių mokykloje atsiranda savivaldybės švietimo klerkų bei pačių mokyklų administracijų iniciatyva. Ir jokie geri švietimo ir mokslo ministro norai nepadės realiai jų sumažinti, nes neketinama naikinti giluminių popierizmo priežasčių – mokyklos vadovų nekompetentingumo bei nepasitikėjimo mokytoju atmosferos. Graudžią ironiją sukelia Vyriausybės programos dalis, kuria tarytum deklaruojamas siekis į mokyklos vadovo kėdę pasodinti šiuolaikinius vadybininkus – planuojama motyvuoti švietimo įstaigų vadovus tobulintis vadybos ir kitose srityse. Atkreipiu dėmesį – ne reikalauti iš jų šiuolaikinės vadybos ir kitų įgūdžių, bet tik motyvuoti jų siekti. Žinant nerašytą švietimiečių tarpe paplitusią taisyklę, bylojančią, jog „tie, kurie sugeba – mokosi, tie, kurie nelabai sugeba mokytis – moko kaip mokytis, o tie, kurie nieko nesugeba – vadovauja“, viltis artimiausiais metais mokyklų priešakyje išvysti kompetentingus vadovus yra daugiau nei utopinė. Dar absurdiškiau skamba Vyriausybės užmojai reguliuoti mokinių skaičių klasėse. Rašydami, kad nustatys optimalų mokinių skaičių klasėse, programos sumanytojai toliau dėsto, jog nustatys didžiausią mokinių skaičių klasėse (lyg dabartiniai skaičiai būtų per maži!) ir leis pačiai mokyklai reguliuoti vaikų skaičių pagal gaunamų mokinio krepšelių kiekį. O tai reiškia ne ką kitą, kaip dar paaštrėjančią mokyklų tarpusavio konkurenciją dėl vaikų, „atnešančių“ papildomus pinigus ir dar labiau perpildytas klases.

K. R.: Beje, kaip Vyriausybės programoje planuojama spręsti skausmingą mokyklų tinklo optimizavimo problemą?
A. J. Ir čia pasigendame ne tik logikos, bet ir sveiko proto. 588 punkte rašoma, kad mokyklų tinklo optimizavimas bus vykdomas atsižvelgiant į ugdymo kokybės užtikrinimą, bendruomenės ir regiono interesus. Deja, kitos nuostatos neigia šią deklaraciją – 577 punkte aiškiai parašyta: „savivaldybės neturės teisės perskirstyti mokykloms skirtų mokinio krepšelio lėšų.“ Tai reiškia mirties nuosprendį mažoms kaimo mokyklėlėms, kuriose mokinio išlaikymas kainuoja santykinai brangiau. Šiame kontekste demagogiškai skamba kita deklaracija – mažų mokyklų, kuriose dėl nedidelio vaikų skaičiaus bus surenkama mažiau lėšų, likimą apsispręs pati bendruomenė ir mokinių tėvai. Dėl ko jie galės apsispręsti, jei mokyklai paprasčiausiai trūks lėšų? Šitame totalinio taupymo ir mažų mokyklų naikinimo fone kaip absoliutų nesusipratimą galime vertinti 591 punkto nuostatą: „ugdymo kokybės užtikrinti negalinčių mokyklų mokiniams sudarysime galimybes pasiekti šalia esančias didesnių gyvenviečių mokyklas, organizuodami vaikų pavėžėjimą.“ Vadinasi, galima uždaryti gerą, bet mažą mokyklą, tačiau didelės, bet blogos – ne. Geriau išleisti papildomų pinigų, kad jos vaikus pavežti į kitą mokyklą!

K. R.: Kaip būtų galima apibendrinti visa tai, kas buvo pasakyta?
A. J. Skaitant Vyriausybės programos švietimo klausimais dalį, neapleidžia mintis, jog autoriai į ją sudėjo savo norus bei vizijas, visiškai negalvodami apie tai, kokia yra reali situacija, neprognozuodami kokias pasekmes sukels programinių nuostatų vykdymas. Panašu, kad dar nepradėjusi dirbti naujoji valdžia švietimo srityje lipa ant to paties grėblio, kuris įtaisė ne vieną guzą buvusiesiems – nėra poreikio bei noro išgirsti mokytojų, kitų švietimo praktikų nuomonę.