Kultūros srityje profesinės sąjungos yra gana retas reiškinys, nors čia jos itin reikalingos. Kūrybinių profesijų atstovų atlyginimai dažnai vis dar per menki, nors reikalauja talento, nuolatinio kūrybiškumo ir sunkaus darbo. Stabilų darbo užmokesčio augimą Laimis Roslekas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro profesinės sąjungos ir Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas, įvardija kaip vieną pagrindinių savo tikslų.

***

LPSK: Nuo ko prasidėjo Jūsų vadovaujamos profesinės sąjungos ir konfederacijos istorija?

L.R.: Mūsų istorija ilga. Profesinė sąjunga Operos ir baleto teatre įkurta seniai – dar 1974 m., kai tik LNOBT pradėjo veikti naujame (dabartiniame) pastate. Galiausiai priėjome ir prie Federacijos steigimo. Jai priklauso Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, Lietuvos nacionalinės filharmonijos, ansamblio „Lietuva“, Rusų dramos teatro „Naujoji“ profesinė sąjunga. Kultūros srityje profesinių sąjungų nėra daug, Federacija ir vienija didesnę jų dalį.

Už Federacijos steigimo idėją reikia padėkoti gerbiamam Antanui Valuckui, buvusiam LNOBT profesinės sąjungos pirmininkui. Aš jos pirmininku esu trejus metus. Kadencija trunka dvejus metus, tad ši yra mano antroji.

 

LPSK: Kultūra yra specifinė sritis. Dėl kokių tikslų dirbate?

L.R.: Meno žmonės taip pat yra darbuotojai. Mano, kaip profesinės sąjungos pirmininko, tikslai panašūs kaip ir kitose srityse – tolygus darbo užmokesčio didinimas, tinkamų darbo sąlygų ir socialinių garantijų užtikrinimas.

Pavyzdžiui, LNOBT po ilgai vykusių diskusijų pagaliau pajudėjo ledai ir pradėtos remontuoti teatro patalpos. Pastatas ne tik didžiulis, bet ir priskiriamas paveldui. Jį visą sutvarkyti, kad atitiktų šiuolaikinius standartus, reikia didelių investicijų ir laiko. Sakykime, persirengimo ir repeticijų kambariai turi būti įrengti tinkamai, bet patalpų juk bet kada remontuoti negali. Per teatro sezoną jie reikalingi darbuotojams, tad remonto darbai galimi tik vasarą. O ką per tuos porą mėnesių  nuveiksi? Dėl to vienais metais tvarkomos vienos patalpos, kitais – kitos. Viskas po truputį gerėja, nors, natūralu, darbuotojai norėtų, kad viskas vyktų greičiau.

Taip pat rudenį prasidės ne tik naujas sezonas, bet ir teks persiderėti kolektyvinę sutartį. Laikomės pozicijos, kad, įsigaliojus naujam Darbo kodeksui, darbuotojams suprastėja socialinės garantijos, sumažėja išeitinės išmokos ir pan., vadinasi, darbdavio sąnaudos darbuotojo išlaikymui mažėja. Jei sutaupoma pinigų, yra galimybių kitaip pagerinti dirbančiųjų situaciją – kad ir pakelti jų atlyginimus. Esu įsitikinęs, kad iš kiekvienos situacijos galima gauti kažką naudingo.

 

LPSK: Kiek yra narių LNOBT profesinėje sąjungoje?

L. R.: Dabar – virš 200 narių. Vis tik skaičius nėra pastovus. Kada padaugėja narių profesinėse sąjungose? Tada, kai laukia koks nors sukrėtimas. Kadangi kaip tik teatre vyko vadovų kaita, įsigaliojo naujasis Darbo kodeksas, skaičius išaugo.

LNOBT dirba apie 600 darbuotojų, tad vienijame daugiau nei trečdalį jų. Čia po vienu stogu telkiasi labai daug skirtingų profesijų, turinčių specifinių poreikių ir problemų. Dėl to profesinėje sąjungoje turime komitetą, į kurį demokratiniu būdu išrenkama po kiekvienos profesijos atstovą (orkestro, baleto, choro, operos, techninio personalo ir kita). Komitetas yra pirmininko dešinioji ranka. Pirmininkas visko nesužiūrės – per daug skirtingos sritys. Kur kas veiksmingiau, kai patys darbuotojai arba jų atstovai pasako, ko jiems labiausiai reikia. Tuo metu aš esu kaip tarpininkas tarp pasklidusių profesijų teatre ir vadovybės.

 

LPSK: Kaip sekasi bendradarbiauti su vadovybe?

L.R.: Yra toks posakis: nėra namų be dūmų. Tačiau visada stengiuosi išvengti bereikalingų konfliktų ir rasti optimalų sprendimą. Nesu lozungų žmogus ir save labiau priskirčiau prie diplomatų, tad visada renkuosi derybas.

Suprantama, kad kartais profesinės sąjungos ir vadovų nuomonės išsiskiria. Vis tik, net laikantis kategoriškai skirtingų pozicijų, tai išreikšti galima kultūringai ir pagarbiai. Visi nori gero teatrui, taigi tai yra geras pagrindas siekti kompromiso. Toks ir yra pagrindinis mano darbas – ieškoti aukso vidurio.

 

LPSK: Pereikime prie Federacijos. Kaip reikalai klostosi nacionaliniu mastu?

L.R.: Reikalai viduje vyksta kur kas greičiau nei įvairūs derinimai su Kultūros ministerija. Džiugu, kad, kai pradėjo dirbti nauja kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson, pajautėme glaudesnį kontaktą nei anksčiau.

Sakykime, dabar intensyviai bendraujame su Kultūros ministerijos ir Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų profesinių sąjungų atstovais dėl orkestro artistų instrumentų amortizacijos pagerinimo klausimo.

Taip pat džiaugiamės svarbiu Federacijos pasiekimu – neseniai priimtu Profesionalaus scenos meno įstatymu, kuriame išplėstas kūrybinių darbuotojų, turinčių teisę gauti kompensacinę išmoką, profesijų sąrašas. Įtrauktos tokios specialybės kaip dramos aktorius, orkestro smuikininkas ir cirko artistas. Padidinta kūrybinių darbuotojų kompensacinė išmoka. Šiuo metu ji siekia apie 300 eurų. Nors tai nėra dideli pinigai, bet bent jau užtikrina minimalų pragyvenimo šaltinį.

Supraskime, scenos artisto karjera yra pakankamai trapi ir trumpa. Tarkime, baleto artisto karjera trunka tik 18 metų. Baigus profesinę karjerą, kūrybiniam darbuotojui yra ypatingai sunku surasti kitą kvalifikuotą darbą. Žmogus susiduria ne tik su dideliu psichologiniu iššūkiu, bet ir oraus gyvenimo klausimu. Todėl kompensacinė išmoka yra gyvybiškai svarbi.

 

LPSK: Kaip galima sušvelninti šią problemą? Kodėl nepadedama persikvalifikuoti?

L.R.: Tokios perkvalifikavimo programos valstybė neturi, nors apie tai su Kultūros ministerija diskutuota daug. Mano nuomone, tai atsakomybės ir politinės valios klausimas. Lietuvoje pastaruoju metu tampa populiaru atsakomybės ribas permesti kažkam kitam, užuot susėdus ir bendromis pastangomis paieškojus sprendimo.

 

LPSK: Vis tik ar ateityje to sieksite? Ar būtų naivu tikėtis, kad tokia programa galėtų tapti realybe?

L.R.: Nemanau, kad tai naivu, bet lengva tikrai nebūtų. Viskas priklauso nuo komandos, idėjų ir, svarbiausia, politinės valios.

 

LPSK: Paskutinis klausimas – kaip manote, ko reikia, kad profesinės sąjungos Lietuvoje sustiprėtų?

L.R.: Reikia pamiršti asmenines ambicijas ir galvoti apie tai, kas geriausia komandai, atstovaujamiems darbuotojams. Linkėčiau mums daugiau vieningumo. Jei nebus bendro sutarimo, kultūringu dialogu paremtos komunikacijos viduje, toli nenueisime. Nepamirškime visada žiūrėti į visumą.

 

LPSK: Ačiū už pokalbį.