Politiniai veikėjai tradiciškai du kartus per metus – rugsėjo 1-ąją ir spalio 5-ąją prisimena, kad Lietuvoje yra žmonių, kurių profesija – mokytojas. Dar reikia paminėti, kad mokytojus jie prisimena ir prieš kiekvienus rinkimus.
Tiesa, tuo laikotarpiu turbūt ne prisiminimai galvoj – kiekvieno veikėjo pirmame darbo knygos puslapyje, kaip ir bet kurios Lietuvos politinės partijos strateginiame plane „Kaip išdurti Lietuvos rinkėją“, didelėmis raidėmis veikiausiai būna parašyta pastaba: „Nori į valdžią – rinkimų kampaniją pradėk teiginiu: švietimas Lietuvoje yra prioritetas. Ir tik tu žinai, kaip mokytojo profesijos prestižą pakelti iki neregėtų aukštumų“. Po tokios stambiu šriftu parašytos pastabos smulkiomis raidelėmis gali būti pažymėta išnaša: „Tai tik rinkiminiai „pezalai“, kai būsi išrinktas, tai taps nebesvarbu“…
Taigi ne vieną romaną būtų galima parašyti, kaip įvairiausio rango, lygio ir svarbos politiniai veikėjai, naujų mokslo metų proga lankydamiesi įvairiose švietimo įstaigose, sveikina jų darbuotojus, giria mokytojus, dėkoja jiems (aišku, būtinai prisimena savo Mokytoją iš didžiosios raidės), akcentuoja, kad mokytojas – tai Lietuvos ateities kūrėjas ir t. t., ir pan. Pastebėjau, kad kuo aukštesnio rango pareigūnas, tuo jo sakomos kalbos įtikinamesnės. Deja, daugybę kartų girdėtos tuščios frazės skamba banaliai, liūdina, o atskirais atvejais net kelia pyktį ir šleikštulį.
Rugpjūčio 24 d. į vieną Lietuvos mokyklą, kaip pats minėjo, pabendrauti su mokytojų kolektyvu atvyko LR Premjeras S. Skvernelis. Atvyko, pabendravo ir išvyko. Ar nuo to kam nors tapo geriau? Manau, ne. Tačiau man pasidarė aiškiau, kad ir šis politikas eidamas į rinkimus kažkur buvo užsirašęs auksinius žodžius: „Švietimas – prioritetas, bet tik per rinkimus“.
Susitikimas prasidėjo Premjero pusės valandos monologu, kuriame paminėti sunkūs laikai Lietuvoje, kaip švietimo profsąjungos priešinasi reformoms, reikalaudamos tik pinigų, kaip valdininkų, kurie dirba prastai, yra per daug, kaip būsima mokesčių reforma padidins kai kurių pajamas nuo 21 iki 121 euro, kaip Vyriausybei trukdo dirbti fiskalinės drausmės įstatymas ir t. t. Žodžiu, nieko naujo, ko paskutinėmis savaitėmis nesu skaitęs ar girdėjęs įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Po šio monologo išvada viena – Premjeras kalbėti tikrai moka, bet tik kartu apie viską ir apie nieką. Kai mokytojai pradėjo uždavinėti nepalankius klausimus, Premjerui tai labai nepatiko ir atsakinėjo į juos jau ne su tokiu entuziazmu, kaip kad bėrė savo monologą.
Atsakydamas į klausimą apie švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties pasirašymo datą, Premjeras pareiškė, kad sutartį galima pasirašyti nors ir dabar. Bet to nebus, nes švietimo profesinės sąjungos kolektyvinėje sutartyje nori matyti LR Vyriausybės įsipareigojimus, paremtus pinigais. Ir iki tol, kol tokio tipo susitarimai sutartyje bus, sutartis nebus pasirašyta. Mokytojams pradėjus replikuoti, kam tokia sutartis be jokių įsipareigojimų reikalinga ir apie ką šakos kolektyvinėje sutartyje tartis, Ministras Pirmininkas pateikė „įspūdingą“ pavyzdį – sveikatos darbuotojų kolektyvinę sutartį, kurioje nėra minimas nė vienas euras, tačiau susitarta, pavyzdžiui, kad atostogos sveikatos šakos darbuotojams būtų skaičiuojamos ne darbo, o kalendorinėmis dienomis (išties labai rimtas susitarimas, ką ir bepridursi).
Netrukus pasigirdo ir antras klausimas – iš kur Premjero kalbose atsirado teiginys, kad švietimo profesinės sąjungos reikalauja 200 mln. eurų, apie kuriuos su didžiausiu pasimėgavimu primena žurnalistams, užduodantiems klausimus apie švietimą. Vyriausybės vadovas išgirdęs, kad švietimo profsąjungoms yra žinomi ŠMM Finansų ministerijai 2018 m. biudžetui pateikti poreikiai (apie 60 mln. eurų), pareiškė – ši Vyriausybė esanti toliaregė ir planuodama 2018 m. biudžetą kartu planuoja ir 2019 pajamas bei išlaidas. Darytina išvada, kad Premjeras visiems viešai meluoja, neva profesinės sąjungos reikalauja 200 mln. eurų, tik kyla klausimas, kokiu tikslu jis tai daro.
Trečias klausimas Premjerui taip pat nebuvo malonus. Mokytojai domėjosi, kas ta menama mokinių ugdymosi kokybė ir kokia ji turi būti, kad jie kada nors galėtų tikėtis didesnių atlyginimų. Klausimas buvo užduotas kartu su Lietuvos švietimo tarybos išvadų apie Lietuvos švietimo būklę komentarais ir pastabomis apie ŠMM, kuriamas vis naujas programas ir planus, kaip mokytojus dar labiau užversti įvairiausiais darbais, kad šie visiškai nebesugebėtų pakelti galvos ir nebandytų kaip nors ne taip pasižiūrėti į valdžią. Premjero atsakymas šį klausimą tiesiog pritrenkė. Pareigūnas rėžė tiesiai šviesiai – ŠMM nėra Vyriausybė, ir joje dirba nemažai valstybės tarnautojų, kurie į klausimą, kodėl visos suplanuotos reformos juda taip lėtai, atsako – mes nespėjam. Štai dėl to esą kuo skubiau reikalinga valstybės tarnybos reforma, kad liktų dirbti tik tie darbuotojai, kurie suspės viską.
Ne ką aiškiau Ministras Pirmininkas atsakė ir į klausimą, kodėl valdžia nebepasitiki mokytojais ir ruošia jiems visuotinę peratestavimo procedūrą. Buvo pasakyta, kad dabar Lietuvoje yra daug aukštos kvalifikacijos mokytojų, kurie nebesugeba kokybiškai dirbti. Taip pat buvo pabrėžta, kad kyla abejonių, kaip kvalifikacinės kategorijos buvo suteiktos, dėl to peratestavimas neva neturėtų vykti švietimo įstaigose. Bet Premjeras pabrėžė, kad tai dar tik planai ir prieš priimant galutinius sprendimus bus tariamasi su socialiniais partneriais.
Aukšto rango pareigūno pasisakymus vainikavo jo pastaba į mokytojo repliką, kad ši valdžia niekuo nesiskirianti nuo ankstesnių ir bent jau kol kas jokių perspektyvų švietime nesimato. Premjeras nerinkdamas žodžių atsakė – niekas jūsų neverčia būti mokytojais, nepatinka – eikite lauk.
Po neviso klausimų ir atsakymų pusvalandžio apie šios valdžios darbus trumpai kalbėjo kartu su Vyriausybės vadovu atvykęs Seimo narys. Jis pakvietė visus norinčius apsilankyti biure, kuriame bus galima plačiau padiskutuoti apie švietimą ir jo ateitį.
Susitikimas baigėsi tuo, ko ir buvo galima tikėtis – Premjeras pasveikino mokytojus artėjančios Rugsėjo 1-osios proga. Išklausęs sveikinimą akimirką susimąsčiau – ar jis man ką nors reiškia, ar nuteikia šventiškai, įtikina? Deja, ne. Viskas taip banalu, netikra, kad net piktina…
