Lietuvos kelių ir autotransporto darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininkas ir net ketvirtį amžiaus UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinei sąjungai vadovaujantis Bronius Bučelis transporto sektorių pažįsta kaip savo penkis pirštus. Jis pasakoja, kad ir čia netrūksta problemų, bet kartu artėja keletas nemažai žadančių darbų. 

***

– Ką tik vyko UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinės sąjungos 27-ta ataskaitinė-rinkiminė konferencija. Žinome, kad buvote perrinktas pirmininku dar vienai kadencijai, o kas dar svarbaus aptarta?

– Aptarėme dabartinę situaciją ir prisiminėme, kas nuveikta per metus. Svarbu tai, kad konferencijoje priimti nutarimai dėl reikalavimo kelti atlyginimus bendrovės darbuotojams. Nutarta prašyti įmonės vadovybės, kad 2017 m. biudžete tam būtų skirta ne mažiau 1 mln. eurų. (Bendrovėje dirba apie 1100 darbuotojų, iš kurių 750 yra autobusų ir troleibusų darbuotojai, 210 – darbininkų, 140 – aptarnaujantis personalas.) Šiuo metu vidutinis darbuotojų atlyginimas iki mokesčių siekia tik 845 eurus.

Apie būtinybę dėl didelės darbuotojų kaitos kelti atlyginimus kalbame jau nuo 2015 m., bet  apčiuopamų rezultatų pasiekėme tik šiemet. Vairuotojams, dirbantiems rezerviniu grafiku, valandinis atlygis pakilo 0,8 euro, taip pat susitarta finansiškai skatinti gerai dirbančius vairuotojus (mėnesinis fondas padidintas nuo 500 iki 3000 eurų).

Mūsų skaičiavimu, 75 vairuotojams bus skirti 50-75 eurų mėnesiniai priedai. Deja, kitiems darbuotojams pakelti atlyginimų kol kas nepavyko (nors vairuotojams ir darbininkams jau šiandien 10-15 proc. reikėtų pakelti valandinį atlyginimą).

2015 m. pasirašyta viešųjų paslaugų sutartis su Kauno miesto savivaldybe. Joje numatytos baudos už paslaugų kokybę, kas stipriai sumažino bendrovės pelninngumą. Kadangi algas galima kelti tik įmonei dirbant pelningai, ieškome kitų būdų – pavyzdžiui,  kalbamės su savivaldybės vadovais apie galimybę indeksuoti darbuotojų atlyginimus.

– Ar turite daug vilčių, kad šįkart įmonės vadovybė sutiks su atlyginimų kėlimu?

Generalinis direktorius sutinka, kad atlyginimus vertėtų kelti. Vis tik pirmiausia reikia pabaigti derybas ir iki galo susitarti. Iki tol negalime nieko tvirtai pasakyti. Netrukus po spalio 28 d.  darbuotojų konferencijos įvyko bendrovės valdybos posėdis. Jame valdyba iš esmės pritarė, kad 2017 m. biudžete turi būti numatyta lėšų darbuotojų darbo užmokesčiui kelti.

Be šio klausimo taip pat daug dėmesio skyrėme artėjančiam UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinės sąjungos 25-ečio įkūrimo minėjimui, kuris vyks gruodžio 3-iąją. Tą dieną kartu su profsąjungos nariais pabūsime kartu ir prisiminsime darbuotojų profesinės sąjungos raidą, jos įkūrėjus, pasidalinsime planais dėl tolimesnės veiklos ginant ir atstovaujant darbuotojų interesams.

Konferencioje taip pat patvirtinta darbuotojų profesinės sąjungos komiteto, kultūrinių renginių organizavimo komisijos, moterų ir jaunimo komitetų sudėtis bei kitų metų veiklos programa.

– Esate profsąjungos pirmininkas nuo pat jos įkūrimo pradžios ir Jus išrinko dar vienai kadencijai.

– Taip, bet, kaip esu sakęs, tai tikrai bus mano paskutinioji kadencija. Šiame kontekste būtinas tęstinumas, kad būtų kam perimti darbus. Deja, nemažai Lietuvos profesinių sąjungų susiduria su sudėtingu iššūkiu – daug mūsų pirmininkų jau yra garbingo amžiaus ir būna blogai, jei neatsiranda, kas juos pilnavertiškai pakeistų. Tada nukenčia organizacija. Mes prie to dirbame ir skiriame nemažai dėmesio ruošiant pamainą.

– Per tiek laiko iš arti matėte daug įvykių ir pokyčių. Ką iš to išskirtumėte?

– Nuo tada, kai 1991 m. lapkričio 20 d. buvo įkurta profesinė sąjunga, iš tiesų daug kas pasikeitė. Per šį laiką sustiprėjo ir pati profsąjunga. Šiandien jau vienijame 44 proc. bendrovės darbuotojų – apie 480 narių.

Galima išskirti tendenciją, kad žmonės yra vis labiau linkę jungtis prie profesinių sąjungų. Socialinės garantijos yra aktualios visiems ir imama suprasti, kad stipri profsąjunga gali geriau apginti dirbančiųjų interesus nei tai darant pavieniui.

Kitas įstrigęs darbo rinkos lūžis – apie 2000-uosius grįžęs „laukinis kapitalizmas“. Net ir buvęs Premjeras Algirdas Butkevičius yra pažymėjęs, kad darbdavių gobšumas ir nenoras dalintis pelnu su darbuotojais prisidėjo prie smarkiai išaugusios emigracijos. Šiandien jau galima drąsiai teigti, kad nuo 1991 iki 2016 m. tautiečių emigracija pasiekė net 1 mln. Daugybė lietuvių nusprendė apsigyventi kitose šalyse, siekdami uždirbti adekvačius atlyginimus. Deja, mūsų valdžia nespėjo susigriebti ir laiku užtikrinti oraus darbo užmokesčio.

Dar pažymėčiau, kad apie dabar nuolatos linksniuojamą socialinį dialogą tarp darbuotojo ir darbdavio pradėta kalbėti netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, priėmus kol kas galiojantį Darbo kodeksą. Deja, tai taip ir nepateisino dėtų vilčių. Džiaugiuosi, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai laimėjus rinkimus pradėta akcentuoti profesinių sąjungų sustiprėjimo svarba. Galbūt pagaliau ateis socialinio dialogo aukso amžius. Žinoma, profesinės sąjungos irgi turi atlikti savo namų darbus ir išnaudoti susidariusią situaciją. Manau, LPSK būtų naudinga nuspręsti, su kokia politine partija vertėtų pasirašyti bendradarbiavimo susitarimą. Tada galėtume veiksmingiau atstovauti darbuotojų interesams.

Beje, mano manymu, profesinėms sąjungoms svarbu turėti savo atstovų ne tik savivaldybės valdomų įmonių valdybose, bet ir Seime bei Vyriausybėje. To reikia, kad užsitikrintume, jog mūsų balsas iš tiesų būtų išgirstas.

– Galiausiai norėčiau paklausti, su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduria transporto  sektorius? Kokių pokyčių, Jūsų manymu, čia labiausiai reikėtų?

Blogai tai, kad, Susisiekimo ministerijos sprendimu, Lietuvoje nebėra išskirtas keleivinio transporto sektorius. Neseniai mus pasiekė žinia, kad socialdemokratai yra paruošę Transporto kodeksą, kuriame numatyta galimybė skelbiamuose konkursuose dalyvauti ir privačiam transportui bei per ES struktūrinius fondus įsigyti naujas transporto priemones. Tai matau kaip vieną iš būdų perduoti paslaugų teikimą privačiam transportui ir žlugdyti savivaldybių keleivinio transporto įmones.

Kaip kitą sektoriaus blogybę paminėčiau tai, kad su kelių asfaltavimu ir priežiūra dirbantys darbininkai dažnai susiduria su itin sunkiomis darbo sąlygomis, tačiau jų atlyginimas „į rankas“ tėra 400-450 eurų. Priminsiu, ši suma vos didesnė nei minimalus atlyginimas. Šį klausimą taip pat vertėtų spręsti su būsimuoju susisiekimo ministru. Galiausiai mūsų sektoriui itin aktualus ir transporto priemonių nusidėvėjimas visoje keleivinio transportos sekcijoje.

Taip pat rimtai svarstome apie šakinį tarifinį susitarimą (estai tokį turi dar nuo 1991 m.). Nors Lietuvoje jį siūlome jau nuo 1996 m., bet darbdaviai visada atmesdavo mūsų pasiūlymą. Kodėl manome, kad šįkart gali pasisekti? Kadangi anksčiau buvo sujungtas krovininio ir keleivinio transporto sektoriai (o krovininiame visada būna daug bėdų), daug kas nė nenorėdavo apie tai galvoti. Dabar teikiame pasiūlymą tik dėl mažiau problemiško keleivinio transporto. Mums itin svarbu, kad keleivinio transporto sektoriuje būtų nustatytas minimalus atlyginimas. Deja, Lietuvoje yra kompanijų, kuriose vairuotojai yra skriaudžiami, dirba prastesnėmis darbo sąlygomis, gauna mažesnius atlyginimus – pasirašius šakinį tarifinį susitarimą jų padėtis pagerėtų. Jei viskas vyktų sėkmingai, susitarimas galėtų būti pasirašytas 2017 m.

Lapkričio 3 d., per Nacionalinės asiociacijos vežėjų „Linava“ keleivinio transporto išplėstinį posėdį, kuriame dalyvavau ir aš, būtent ir aptarėme tarifinio-šakinio susitarimo galimybes. Manau, profesinėms sąjungoms artimiau bendradarbiaujant su vežėjais pavyktų efektyviau spręsti dabartines transporto sektoriaus problemas.