Rugsėjo 12 d., antradienį, Vilniuje surengtas Baltijos šalių profesinių sąjungų konfederacijų tarybos susitikimas. Tokie organizacijų lyderių posėdžiai organizuojami kasmet. Jų tikslas – aptarti pagrindinius šalių prioritetus bei derinti bendrus veiksmus sprendžiant regiono darbuotojams aktualius klausimus.
Baltijos taryba prasidėjo konfederacijų pirmininkų sveikinimais. Kaip pabrėžė Latvijos profesinių sąjungų konfederacijos (LBAS) pirmininkas Egils Baldzens, kiekviena organizacija turi savitos patirties ir ja pasidalindami galime geriau reaguoti į šiandienos iššūkius. Juk Lietuvos, Latvijos ir Estijos situacija ir problemos dažnai panašios.
Minimalios algos direktyvos perkėlimas
Ratifikavus naują Europos Komisijos minimalios algos direktyvą, ES šalys narės turi jos nuostatas perkelti į nacionalinę teisę. Vienos pasistūmėjusios daugiau, kitos – dar diskusijų lygyje.
Kaip atkreipė dėmesį Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė, ankstesnė Lietuvos sistema tariantis dėl minimalios mėnesinės algos nebuvo bloga. Dėl jos pagal tam tikrą formulę Trišalėje taryboje tariasi darbuotojų, darbdavių ir vyriausybės atstovai.
„Profesinės sąjungos įdėjo nemažai įdirbio, kad Lietuva turėtų kuo sąžiningesnę ir darbuotojams palankesnę MMA nustatymo formulę. Kadangi atsispiriama nuo realių statistinių duomenų, formulei atsiradus, sumažėjo chaoso, beprasmių verslo verkšlenimų dėl kiekvieno papildomo euro ir alga pradėjo gana aiškiai augti“, – apibendrina ji.
Jos nuomone, priimta direktyva gerokai sumažino ambicijas nuo jos pradinio varianto. Deja, liko ir profesinėms sąjungoms žalingų nuostatų. Tarkime, LPSK nepasitenkinimą kelia tai, kad joje palikta galimybė minimalią algą diferencijuoti pagal amžių, o tai – akivaizdi diskriminacijos dėl amžiaus apraiška.
Nerimą kelią ir direktyvoje minimi 4 galimi vertinimo kriterijai, kuriais gali manipuliuoti darbdaviai. „Pavyzdžiui, norima į formulę įdėti produktyvumą, o jis yra žemas. Vis tik jis dažnai didele dalimi priklauso nuo pačių darbdavių, nuo jų investicijų į technologijas ir procesus, taigi, darbuotojai turi šiam rodikliui tik dalinę įtaką, bet tai gali itin neigiamai paveikti jų atlyginimų dydį“, – sako I. Ruginienė.
LBAS atstovai paantrino, kad Latvijoje taip pat nuolat vyksta didelė kova dėl MMA. Jie pozityviai žiūri į naująją EK direktyvą ir mano, kad tai turėtų paskatinti atlyginimų kilimą bei kolektyvines derybas. Kaip dėmesį atkreipė tarptautinės darbo teisės ekspertė Natalja Preiša, anksčiau Europos Komisija neturėjo mandato kištis į nacionalinės MMA nustatymą ir kolektyvines derybas. Ratifikavus direktyvą, ji įgijo teisę stebėti šalių progresą, jį analizuoti, teikti rekomendacijas, esant blogai situacijai – reikalauti sudaryti veiksmų planą, kaip spręsti problemas. „Tai vertiname kaip teigiamą pokytį“, – teigia N. Preiša.
Siekiant perkelti direktyvos nuostatas į Latvijos teisę, jau sudaryta neoficiali darbo grupė, besigilinanti į minimalios algos nustatymo ir kolektyvinių derybų pasirašymo temas. Latvijos mėnesinę minimalią algą turėtų reguliuoti ministrų kabinetas. Statistikos departamentas bus įpareigotas pateikti įvairių statistinių ekonominių rodiklių, nuo kurių ir bus atsispiriama toliau nustatant MMA.
Pasak E. Baldzens, minėta darbo grupė, kurioje dalyvauja ir profesinės sąjungos, yra naudinga, nes gali sustabdyti bandymus manipuliuoti direktyvos nuostatų interpretacijomis. Pavyzdžiui, Latvijoje norima nustatyti ne 50 proc., o 45 proc. ribą nuo vidutinio darbo užmokesčio nustatant minimalią algą. Nors pagal direktyvą vyriausybės gali siūlyti mažesnius rodiklius, vis tik pamirštama paminėti, kad tokiems sprendimams turi būti tikrai geras pagrindimas, o situacija turi būti reguliariai peržiūrima.
„Darbdavių politika tampa vis agresyvesnė – tiek dėl elgesio su profesinėmis sąjungomis, tiek dėl atlyginimų augimo stabdymo“, – pabrėžia LBAS pirmininkas. Jis pateikė pavyzdį, kad Latvijoje įdiegta pažangi praktika, kad profesinės sąjungos narį galima atleisti tik profesinei sąjungai sutikus. Deja, pastaruoju metu tenka stipriai kovoti, kad darbuotojų atstovų padėtis nebūtų pabloginta.
Latvijos atstovai taip pat pastebėjo, kad profesinių sąjungų padėtis darosi vis sunkesnė. Dominuojanti politikos kryptis jau ne vienerius metus yra itin liberali, tad siekiant pagerinti darbuotojų padėtį, tenka įdėti nemažai pastangų. Nepadeda ir tai, kad nors profesinės sąjungos ir turi gerų argumentų, konstruktyvių pasiūlymų, neretai žiniasklaidoje jie yra užgožiami, tad dažnai nėra lengva įtikinti profesinių sąjungų pozicijos teisumu.
Pasak Estijos profesinių sąjungų konfederacijos (EAKL) atstovų, jiems, nustatant atlyginimus, aktualiausia yra atlyginimų prognozė. Nuo jos atsispiriama diskutuojant dėl konkrečios MMA dydžio. Prognozę pateikia pagrindinis šalies bankas. Nors atlyginimai auga, vis tik ankstesnis optimizmas blėsta. „Prognozuojama, kad Estijoje tikrai išaugs nedarbas. Viena priežasčių yra ta, jog Skandinavijoje dirba nemažai statybininkų iš Estijos. Kadangi ten stoja statybos, įvairūs projektai, todėl daug žmonių rizikuoja netekti darbo vietų“, – atkreipia dėmesį Jaan-Hendrik Toomel.
Estijoje derybos su socialiniais partneriais dėl naujos minimalios mėnesinės algos dydžio prasidės po dviejų savaičių. Jų tikslas – susiderėti, kad jis kiltų daugiau nei 100 eurų, kadangi infliacija ir Estijoje stipriai sumažino gyventojų perkamąją galią.
Kolektyvinės sutartys ir socialinis dialogas
Socialinio dialogo ir kolektyvinių sutarčių padengimo situacija visose trijose šalyse panaši. Kitaip tariant, socialinis dialogas vis dar dažnai būna veikiau formalumas, o ne esminių sprendimų priėmimų įrankis. Taip pat visose šalyse padengimas kolektyvinėmis sutartimis kur kas mažesnis nei ES nustatytas 80 proc. rodiklis, laikomas siektinu pavyzdžiu.
Tiesa, Estijoje dar neišspręsta problema, leidžianti kolektyvines sutartis pasirašyti ir darbo taryboms, o ne tik profesinėms sąjungoms. Mūsų regiono patirtis yra ne kartą parodžiusi, kad darbo tarybų atstovavimas darbuotojams būna arba kur kas mažiau veiksmingas (dėl trūkstamų žinių ar veiklos tvarumo), arba net kenksmingas darbuotojams. Darbo tarybos dažnai yra panaudojamos kaip pačių darbdavių įrankis išstumti profesines sąjungas ir veikiau atstovauja darbdavių, o ne darbuotojų interesus.
Problematiška ir tai, kad nacionalinio lygio kolektyvinėse sutartyse realiai galima tartis tik dėl dviejų esminių temų – užmokesčio ir darbo laiko ypatumų, neva dėl viso kito papildomai galima susitarti pačiose darbovietėse. Šiuo metu EAKL kaip tik stengiasi pakeisti šias teisines nuostatas ir išplėsti derybų spektrą. LBAS atstovė atkreipė dėmesį, kad tai neatitinka Tarptautinės darbo organizacijos principų – vyriausybės negali apriboti klausimų, dėl kurių tariamasi kolektyvinėse sutartyse.
Pastaraisiais metais socialiniam dialogui pakenkė ir tai, kad paaštrėjo profesinių sąjungų ir jų narių teisių pažeidimai. Kitaip tariant, trukdoma burtis į profesines sąjungas, profesinių sąjungų nariai spaudžiami palikti organizacijas, grasinama atleidimais. LBAS pateikė pavyzdį, kad neseniai organizuotas masinis narių pasitraukimas – profesinė sąjunga vienu metu gavo identiškus laiškus su tuo pačiu tekstu, pašto ženklais ir pan., kuriuose profsąjungos nariai perspėjo apie savo išėjimą. Savaime aišku, kad tai nebuvo sutapimas ir neapsieita be darbdavių įsikišimo.
I. Ruginienė atkreipė dėmesį, kad tokia problema aktuali ir Lietuvoje. Trukdymą profesinių sąjungų veiklai ir nariams daromą spaudimą labai sudėtinga įrodyti. Dažniausiai tokie incidentai net nepasiekia teismo. Vis dėlto ji pasidžiaugė, kad Lietuvoje pavyko sukurti precedentą, kai dėl trukdymo profsąjungos veiklai asmuo buvo nuteistas pagal Lietuvos baudžiamąjį kodeksą. Tai pasiekti pavyko tik dėl to, kad persekiotas profesinės sąjungos narys surinko tokių įrodymų, kurių tiesiog nebuvo galima ignoruoti.
„Šiuo atveju buvo garso įrašas su spaudimu palikti profesinę sąjungą, girdėjosi grasinimai, kas nutiks, jei tai nebus padaryta. Šis atvejis padėjo padaryti pažangą šiuo klausimu ir tapo tam tikra atgrasymo priemone daliai darbdavių“, – apibendrina I. Ruginienė.
Posėdyje aptarta ir nemažai kitų klausimų. Vienas jų – iniciatyva visoms Baltijos šalims solidarizuotis su Europos profesinių sąjungų konfederacijos rengiama kampanija dėl pragyvenimo kaštų krizės, reikalaujant ES neįvesti jokių griežtų taupymo priemonių, nebloginti socialinės apsaugos bei darbo sąlygų.
