Nėra abejonės – Vyriausybė turi skirti pirmenybę tam, kad būtų įveikta ūkio ir finansų krizė. Bet yra ir kitų svarbių užduočių, kurių neturėtų užmiršti, juolab jog finansų politika – neveiksminga, be polėkių ir be vaizduotės.
Politologai vieningai laikė Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) rinkimų programą ambicingiausia ir geriausiai parengta, nestokojančia puikių minčių. Buvo žadama „neatidėliotinai kurti geresnę Lietuvą“, pradėti įgyvendinti būtinas permainas. Tačiau tų pokyčių lig šiol beveik nematyti.
Priimta kontroversiška aukštojo mokslo reforma, bet per anksti atsakyti, ar ji ištrauks aukštąjį mokslą iš aklavietės. Valdymo reformos šiek tiek pajudėjo į priekį, veiksmingai dirba Žemės ūkio ministerija.
Tačiau sveikatos apsaugos reformos trepsi vietoje. Įsipareigojimas pažaboti Valstybės saugumo departamentą (VSD) neįgyvendintas. Teismų reforma nė nepajudėjusi iš mirties taško.
Paaiškinimų ir pateisinimų netrūksta. TS–LKD turi derinti pozicijas su trimis, dabar – keturiais koalicijos partneriais, kurių vieni yra įnoringi, kiti – klastingi, tad premjeras priverstas sugaišti daug laiko glostydamas jų savimeilę. Aiškinama, esą iki šiol nebuvo tikslinga imtis kai kurių reformų, nes žinota, kad Valdas Adamkus joms priešins.
TS–LKD vadovai nurodo, jog Vyriausybė buvo sudaryta tik gruodžio mėnesį, tad nereikėtų reikalauti stebuklų per pusmetį. Galima kitaip skaičiuoti laiką. Kiti parlamento rinkimai turėtų vykti 2012 metų spalį, o Seimas kelis mėnesius prieš rinkimus nutraukia savo darbą. Taigi jam liko tik treji darbo metai. Faktiškai praėjo jau metai.
Barackas Obama parodė, kad nereikia sėdėti sudėjus rankas net per didžiausią ūkio krizę nuo Didžiosios depresijos. Lietuvos ūkio nuosmukis gerokai didesnis negu Amerikos, bet JAV nedarbas jau pasiekė 9,5 proc. ir metų pabaigoje, manoma, viršys 10 procentų. B.Obama ne tik keičia ir atgaivina JAV užsienio politiką, bet ir stengiasi įgyvendinti radikalią kovos su globaliniu šilimu programą bei pertvarkyti sveikatos apsaugos sistemą, kad visiems gyventojams būtų laiduojamas sveikatos draudimas. Manoma, sveikatos draudimo programa per dešimt metų atsieis apie tūkstantį milijardų dolerių.
Negalima nepritarti prezidentės Dalios Grybauskaitės tvirtinimui, kad „per sunkmetį Vyriausybė turi skirti visas jėgas strateginiams sprendimams priimti, o ne skubotais sprendimais kaišioti spragas“. Buvusiam finansų ministrui Algirdui Šemetai veikiausiai tenka didžiausia atsakomybė dėl to, kad Vyriausybė neturėjo aiškios ūkio krizės įveikimo strategijos. Jis sutelkė dėmesį į biudžeto deficito suvaldymą, čia didindamas mokesčius, ten mažindamas išlaidas, ir iš esmės tenkinosi iždo skylių lopymu. Kai tik biudžete atsirasdavo naujų spragų, ministras imdavosi naujo išlaidų karpymo. Ir jo galo dar nematyti. Penktadienį Seimas nutarė laikinai sumažinti valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir tarnautojų atlyginimus bei priedus.
Neabejoju, kad po kelių mėnesių parlamentarai vėl svarstys algų mažinimo ir kitus biudžeto karpymo klausimus.
A.Šemetos biudžeto politika priminė Ančiuko Donaldo pastangas galvotrūkčiais pirštais užkišti vis didėjantį skylių skaičių skęstančioje valtyje. Abiem lygiai nesisekė.
Savo rinkimų programoje TS–LKD rašo, kad partijos „politikos tikslas – sušvelninti ir palaipsniui likviduoti pagrindines socialines negeroves“, specifiškai mini „didžiulę socialinę negerovę“. Vyriausybė nėra abejinga vargingiausių Lietuvos žmonių likimui ir socialiniam teisingumui. Premjeras Andrius Kubilius ne kartą sakė, kad finansiškai pajėgesni gyventojai turi nešti didesnę naštą. Seimas nutarė proporcingai daugiau mažinti aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų atlyginimus. Tai geras, bet tik pirmas žingsnis didesnio solidarumo link.
Dabar siūloma didinti pridėtinės vertės mokestį (PVM). Liberalų ir centro sąjunga ragina įvesti trijų lygių PVM, 5 proc. tarifą taikyti žemės ūkio produkcijai, vaistams ir medicinos paslaugoms, knygų leidybai, spaudai ir kultūros bei sporto renginiams, kitai užimtumą skatinančiai veiklai.
Diferencijuoto PVM mintis sveikintina, bet būtina mažiausiu tarifu apmokestinti maisto produktus. Tai daroma daugelyje Europos valstybių. Vokietijoje daugumai prekių ir paslaugų taikomas 19 proc. PVM, maistui – tik 7 procentų. Austrijoje bendras PVM tarifas yra 20 proc., maisto – tik 10 procentų. Taip turi būti. Be maisto neįmanoma gyventi, o be knygų ir spaudos, kultūros ir sporto renginių galima kurį laiką apsieiti. PVM sumažinimas leistų nepasiturintiems gyventojams, kurie beveik pusę savo pajamų skiria produktams įsigyti, sveikiau maitintis.
Jeigu maistui nustatomas mažesnis tarifas, mažiau mokės visi, net ir pasiturintieji, įplaukos į iždą taip pat gerokai sumažės. Bet yra įvairių būdų tai atsverti. Tinkamiausia priemonė būtų įvesti progresinius mokesčius, tačiau Lietuvoje jų bijoma kaip velnio. Ne tik prezidentė, bet ir naujoji finansų ministrė pasisako prieš juos.
Pasak Ingridos Šimonytės, progresiniai mokesčiai šiuo metu sukurtų tik tokio teisingumo iliuziją.
Esama ir kitų priemonių, pavyzdžiui, mokesčių priemokos (angliškai „surtax“, vokiškai „Zuschlagsteuer“), tai yra pridėtinis mokestis. Praėjusį dešimtmetį Vokietija įvedė 7,5 proc. mokesčio priemoką Rytų Vokietijos integravimui finansuoti. Žmogus, kuris uždirbdavo 50 tūkst. markių, turėjo primokėti 3750 markių, gaudavęs 100 tūkst. markių – 7500, ir t. t.
Mokesčių priemokos gali būti progresinės: mažiau uždirbantiems taikomas nulinis tarifas, kitiems pagal pajamų dydį – 5, 10, net 20 proc. tarifas. JAV ketina milžiniškas visuotinio sveikatos draudimo išlaidas finansuoti įvesdamos progresines mokesčių priemokas turtingiausiems gyventojams.
Nenoriu tvirtinti, kad mokesčių priemokos išspręstų Lietuvos ūkio bėdas. Bet Vyriausybė turi sugalvoti veiksmingesnių priemonių ūkio nuosmukiui įveikti, labiau pasikliauti kitų šalių patirtimi ir įsisąmoninti, kad biudžeto deficitas negali pateisinti neveiklumo kitose srityse.
Kęstutis Girnius
Alfa.lt
