Vyriausybė rengiasi taisyti savo mokesčių reformos klaidas. Kokie būtų Jūsų siūlymai?

Pradėkim, kolega, nuo to, kad finansų ministrui netinka įrodinėti, jog jo naujoji sistema yra progresinė, paremta rūpinimusi vargingiausiais sluoksniais, nes taip nėra. Iš kokio galo pažiūrėsi: faktai rodo ką kita. Juk gali kas nori kalbėti, kad mano švarkas yra žalias (ponas Boguslavas kelia savo švarko skvernus – red.), gal nuo daugybės pakartojimų kas ir patikės tuo, bet faktas nesikeis, ir švarkas netaps nuo to žalesnis, ar ne?

O mums reikalingas tikras progresyvumas – šiandien, ir kuo skubiau. Taigi pirmiausia reikia keisti gyventojų pajamų mokestį. Tokiu būdu patikimai papildysime biudžetą – mums to labai trūksta, ir padidinsime visuomenės solidarumą bei sustiprinsime Vyriausybės politikos teisingumo pajautos dimensiją. Po visų neramumų tai yra labai svarbu. Dėl biudžeto surinkimo viskas gal ir padaryta gerai, bet neveiksmingai. Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) reforma neefektyvi, ji praktiškai nualino biudžetą, ji sumažino dalį patikimų pajamų. O juk šis mokestis yra gana gerai administruojamas, juo galima patikimai papildyti biudžetą.

Kaip sakiau – žiūrėkime į faktus, paprastą, buhalterio sudarytą, lentelę (žr. interviu pabaigoje). Ką matome: po GPM reformos laimėjo visi Lietuvos gyventojai. Štai gaunančiam 1000 Lt algą žmogui pridėta 30 Lt (žr. lentelėje skiltį „Išmokėta“). Puiku. Prie 2000 Lt algos pridėta irgi 30 Lt. Tokių žmonių, gaunančių iki 2000 Lt, Lietuvoje yra apie 40 nuošimčių.

O kaip yra su turtingesniais? Pasirodo, jei gaunate 5000 Lt, tai po Vyriausybės reformos laimėjote 88 litus – dvigubai daugiau, nei anie, skurdesni sluoksniai! O jei jūs gaunate 10 000 Lt? Tuomet jūsų laimėjimas, palyginti su gavusiuoju 1000 Lt, yra jau 8 kartus didesnis! O juk mes GPM reforma bandėme parodyti rūpinimąsi tais, kurie gauna mažiausiai, palengvinti jų dalią krizės metu. Tačiau yra ne taip! Tai kam tada ši reforma skirta? Koks jos laimėjimas? Todėl ir sakau, kad tokia reforma nepagrįsta. Ją reikia keisti! Mes skiriame laimėjimus tiems, kuriems visai nebūtina skirti, nes po to ieškome būdų, kaip ir iš ko kompensuoti vargingiesiems.

Žmonės gal nėra to apskaičiavę ir sulyginę, bet tai  jaučiama ir tai kelia įtampą, nepasitenkinimą, priepšpriešą, kurie mums nereikalingi.

Siekiant stabilumo ir visuomenės solidarumo, bendruomeniškumo, siūlau Vyriausybei daug labiau  apmokestinti žmones, gaunančius per 5 tūkstančius litų. Šita grupė per GPM reformą turėtų net pralaimėti. Sutikite, kad jei gaunančio 7 tūkstančius litų alga sumažėtų iki 6 tūkstančių, socialiniame kontekste jis to sumažėjimo ryškiai nepajustų, o dešimtims skurdesniųjų, kuriems pridėtume iš tos sumos, stipriai palengvėtų. Taip skatintume visuomenės solidarumą ir patenkintume visų socialinių grupių pagrindinius poreikius. Pagaliau tai labai padidintų biudžeto pajamas.

Bet Jūs siūlote aiškiausius progresinius mokesčius, kuriems priešinosi net didysis socialdemokratas Algirdas Brazauskas, kurių neįvedė kitas save laikantysis kairiuoju – Gediminas Kirkilas, o dabar didesnė pusė valdžioje – liberalai. Ar tai realu? Mūsų verslininkai ir politikai, užaugę dar sovietinėje ekonomikoje, labai bijo progresinių mokesčių, sako, kad lygiava – tai grįžimas atgal į socializmą. Kad visų sulyginimas neskatina pažangos: kokia prasmė stengtis, jei gauni ne ką daugiau nei kitas?

Kolega, apie ką mes kalbame!? (ponas Boguslavas net pašoka iš kėdės – red.). Negi mūsų politikai Lietuvą laiko amoralia valstybe? Bet net jeigu ir taip būtų, jei žmonės Lietuvoje, gaudami 7 tūkstančius, priešintųsi atiduoti tūkstantį, kai 25 nuošimčiai šalia gyvenančiųjų yra ant skurdo, ant išlikimo ribos, tai šitą mano siūlymą vertinkime kaip antikrizinės, laikinos politikos dalį. Krizei pasibaigus galėsime tai pakeisti. Bet visų pirma reikia įsitikinti, kad mūsų visuomenė yra tikrai amorali ir tik asmeninė nauda skatina veiklą. Aš sakau – ne! Lietuvos visuomenė yra pakankamai sociali, jai gali būti taikoma progresinė sistema, atsakomybę už verslą ir visuomenę skatinančios priemonės. Lietuvos visuomenėje yra labai daug žmonių, galinčių ir sutinkančių prisidėti, kad ir kitam šalia jo būtų geriau.

Mokykimės, kaip įveikiamos krizės Japonijoje. Ten darbuotojų atlyginimai susiję su pajamomis, vadovų atlyginimų kintama dalis yra labai plati, o darbuotojų, leidžiantis karjeros ir atlyginimų laiptais, kintama dalis atitinkamai siaurėja. Kai krizė ar šiaip mažiau pajamų, žemesniųjų darbuotojų atlyginimas traukiasi, mažėja itin nedaug, o vadovų smarkiai, oi, kaip smarkiai. Jei verčia situacija, vadovų atlyginimas gali sumažėti net 90 nuošimčių! Jūs, pavyzdžiui, gaunate 10 tūkstančių, bet kintama dalis yra 9 tūkstančiai, ir atlyginimas gali nukristi iki tūkstančio, o mano atlyginimas, tarkim –  tūkstantis, bet jis sumažėja krizės metu tik dviem šimtais. Taigi, japono akimis žiūrint, netgi tas mūsų siūlymas (ponas Boguslavas energingai baksnoja pirštu į stalą) – krizės metu nuo gaunančių 7 tūkstančius paimti tūkstantį  atrodytų kaip vaikų žaidimas! Tris tūkstančius paimti krizės metu – net tai japonui atrodytų sąžininga!

Sakote, kad, nepaisant liberalų skelbiamų pakasynų progresinių mokesčių sistemai, aiškinimų, kad tai atgyvena, Japonijoje ji puikiai veikia?

Ne tik Japonijoje. Civilizuota valstybė be progresinių mokesčių – greičiau išimtis iš taisyklės. Supraskite, kad ne vien mokesčiai čia svarbu, o bendruomeniškumo santykis įmonėje tarp darbuotojų ir darbdavių, viršininkų. Japonijoje, kai blogai įmonei, jūs – viršininkas, nesislepiate nuo manęs, o aš, pavaldinys – nuo jūsų. Ir aš neisiu jūsų langų daužyti, nes žinau, kad jūsų padėtis blogesnė negu mano: algos sumažėjo panašiai, o jūsų buto išlaikymas kainuoja tūkstantį litų, o mano tik – šimtą, jūsų mašinos lizingas gal penkis kartus didesnis nei mano. Tokiu būdu atsiranda tikras solidarumas, iš to išplaukia jų  vadinamieji kokybės rateliai (quality circle). Krizės metu vakarais visi darbuotojai ateina į įstaigą su sumuštiniais, su pagalvėmis, atsiveda vaikus, darbdavys užleidžia savo patalpas – ir visi suka galvas: ką toliau daryti, kaip išeiti iš krizės? Kuo didesnis pasitikėjimas, tuo visiems geriau. Oi, čia visas menas (ponas Boguslavas plačiai skėsteli rankomis) – aš apie pasitikėjimą Japonijoje dėstau savo studentams bakalaurams. O neseniai užėjau į vieną silpstančią Druskininkų įmonę, ir ten taip lietuviška – direktorius net nemano su darbuotojais tartis, direktorius mąsto tik kaip pigiau ir greičiau atleisti dalį savo darbuotojų. O šie, kupini nepasitikėjimo viršininku ir ateitimi, nuošaly kuždasi. Bet juk jie taip pat turi gerų idėjų, sumanymų, tik niekam tai nerūpi. 

Taigi čia būtų dar vienas mano siūlymas valdžiai – pokyčių darbo rinkoje ekonominis pagrįstumas. Atleidimai iš darbo, užmokesčio mažinimas – šitie veiksmai privalo turėti ekonominį pagrįstumą. Kalbu apie kontrolės mechanizmą – kiek tie pokyčiai yra sukelti dabartinės blogėjančios padėties, o kiek savanaudiškų paskatų.

Norite pasakyti, kad Lietuvoje darbdaviai, naudodamiesi sunkmečio sąlygomis, atleidinėja darbuotojus, kurių nedrįso atleisti anksčiau? Beje, prisidengimą krize matome ir keliant kainas – kaip sausio pirmosios rytą galėjo pabrangti degalai, jei benziną degalinės pirko dar pernykštėmis kainomis?

Va, kolega, va čia pavojus! Iš santykių su darbdaviais mes pastebime, kad apie 20-30 nuošimčių atleidimų iš darbo dabar sąlygoja visai ne gamybiniai poreikiai, bet ateities nežinomybė. Darbdaviai net neslepia, kad atleidžia todėl, kad ateity neturėtų galimų įsiskolinimų. Ir blogiausia čia yra Vyriausybei, valstybei, nes auga įtampa, o grupė žmonių sustiprins savo galią, pasididins turtą, o problemos liks visuomenei.

Tai kas turėtų tokius niekuo nepagrįstus atleidimus kontroliuoti – profsąjungos, Darbo inspekcija?

Geriausia, kad tai būtų kontroliuojama įmonės viduje be jokių inspekcijų. Įtampa, kuri atsiranda ar gali kilti tarp darbdavio ir darbuotojo, neturi atsigręžti prieš Vyriausybę, ji turi būti sprendžiama ten, kur ir atsiranda – įmonėje.

Tai būtų rinkos dalyvių geranoriško sandorio rezultatas. Turėtų būti numatyta, kokiu periodiškumu, su kokiais įstaigos dokumentais gali susipažinti visi darbuotojai ar jų įgaliotos darbuotojų tarybos, profsąjungos. Du trečdaliai darbuotojų ar jų atstovų galėtų pasirašyti raštus kontroliuojančiai įstaigai – pavyzdžiui, Darbo inspekcijai ar Mokesčių inspekcijai, kad atleidimai darbovietėse vyksta pagrįstai.

Jei įtarimai dėl atleidimų rimti ir nepaaiškinami – įsikiša minėtos inspekcijos. Trečias lygmuo – organizuotos, šakinės profsąjungos.

Žinoma, aš nekalbu, kad reikia visiems viešinti svarbias komercines paslaptis. Taip pat nemanau, kad visi darbdaviai žiūri tik naudos sau – apie 80 nuošimčių darbdavių yra sąžiningi ir nespekuliuoja atleidimais ir tyčiniais bankrotais. Tačiau būtina nustatyti sąlygas, pagal kurias atleidimai iš darbo krizės metu turi būti kontroliuojami, žmonėms normaliai paaiškinta. Tai labai sumažintų įtampą, neliktų skriaudos jausmo, kad kažkas iš tavo atleidimo pasipelnė – firma puikiai funkcionuoja, kažkur investuoja, o mus meta į gatvę. Tokiu atveju tu pats ar tavo siųstas kolega tai galėtų kontroliuoti.

Suprantu, kad atvirumo aktas yra sudėtingas dalykas, tokios partnerystės kultūros kol kas neturime, bet tai mums būtina kaip vanduo, kaip oras. Solidarumas tarp darbuotojų ne tik mažina įtampą: kontrolė pačioje įmonėje mažina ir piktnaudžiavimus, šešėlinius pinigus. O nekontroliuojami pinigai lemia nekontroliuojamą valdžią: pradžioje įmonėje, po to -visoje valstybėje.

Kalbino Dalius Stancikas

P. S. Interviu tęsinys apie tai, kad didesnės algos pareigūnams nelemia korupcijos mažėjimo, kodėl premjerui nereikia prisiimti visų valdančios koalicijos nuodėmių, kad neturime visus vienijančios idėjos – poryt, trečiadienį.

Darbo užmokestis nuo 2009 metų sausio 1 dienos

Darbo užmokestis iki 2008 metų gruodžio 31 dienos

(sudarė Darbo ir socialinių tyrimų institutas)

 

Šaltinis:

Bernardinai.lt