Diskusijos metu siekta atsakyti į klausimus: kokio mokytojo reikia visuomenei, kad būtų pasiekti švietimo tikslai; kokiais būdais geriausieji aukštųjų mokyklų absolventai turi būti skatinami rinktis pedagogo darbą; kaip turi vykti mokytojų kvalifikacijos tobulinimas, kad padėtų siekti kuo geresnės mokymo ir ugdymo kokybės; kaip matuoti pedagogų rengimo ir kvalifikacijos teikimo kokybę.
Į diskusiją pakviesti pedagogų rengėjai, edukologai, valstybės valdymo ekspertai, Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai, mokytojai, mokinių tėvai ir socialiniai partneriai. Švietimo darbuotojų profesinėms sąjungoms atstovavo Rūta Osipavičiūtė.
Apskritojo stalo diskusiją pradėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas, Valdas Adamkus. Jis kalbėjo apie pedagogų rengimą, ragino iš esmės imtis šios sistemos pertvarkos, aiškiau bei tiksliau suformuluoti valstybės keliamus uždavinius rengiant pedagogus ir grąžinant mokytojo profesijos prestižą. Valstybės vadovo nuomone, visos kalbos apie švietimo sistemos tobulinimą liks tik kalbomis, jei ir toliau pertvarką planuojantys ir ją vykdantys asmenys skirs tiek mažai dėmesio pagrindiniam švietimo tikslui – vaikams ir jaunimui. LR Prezidentas kvietė problemas spręsti nedelsiant – nelaukiant, „kol Lietuvoje nebebus kam dirbti mokykloje”. Apgailestavo, kad Pedagogų rengimo koncepcija, teikusi daug vilčių prieš kelerius metus, pertvarkant mokytojų rengimą, taip ir nebuvo įgyvendinta. Akcentavo, kad Švietimo ir mokslo ministerija, kaip mokytojų rengimo užsakovė, privalo suformuoti aiškią mokytojų rengimo politiką, kuri taptų privaloma visoms pedagogus rengiančioms mokykloms.
Diskusijos metu keistai nuskambėjo Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų teiginys, kad Lietuvoje mokytojų yra per daug, nors oficialios statistikos ir Lietuvos savivaldybių duomenimis, daugelyje Lietuvos rajonų mokytojų trūksta. Kyla pagrįstas klausimas ar ŠMM suvokia realią situaciją, ar geba tinkamai formuoti mokytojų rengimo politiką. Nustebino mintis, kurią išsakė švietimo ir mokslo viceministrė Virginija Būdienė, kad, šiuo metu, turime prabangiausią Europoje švietimo sistemą, nes mūsų šalyje vienam mokytojui tenka mažiausiai mokinių (vidutiniškai). Kažin, kodėl iš beveik 6 tūkst. pedagoginę profesiją įgijusių absolventų „prabangias“ darbo sąlygas pasirenka vos keli.
Švietimo darbuotojų profesinėms sąjungoms atstovaujanti, Rūta Osipavičiūtė, diskusijos dalyviams priminė, kad mokytojų profesijos prestižas pirmiausiai priklauso nuo valstybės ir visuomenės požiūrio į mokytoją. Daugybė priežasčių: nesibaigiančios mokyklų tinklo pertvarkos, egzaminų reformos, darbo apmokėjimo reformos, vis didėjantis popierizmas užgožia mokytojų asmenybę ir kūrybingumą. Savivaldos slopinimas, autokratinis mokyklų valdymas, niekada neskatins jaunų gabių abiturientų rinktis mokytojo profesijos. Deja, labai dažnai Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnai nepasitiki mokytojais praktikais ir mano, kad sėdėdami kabinetuose ir vartydami popierius jie geriau žino esamą švietimo sistemos situaciją.
Tik konstruktyviu socialiniu dialogu įmanoma spręsti švietimo problemas, susijusias su mokytojų darbo sąlygomis ir profesijos prestižu.
Pritariame Lietuvos Respublikos Prezidento išsakytai nuomonei, kad švietimo srities problemos negali būti išspręstos sausu biurokratiniu keliu, jos turi būti sprendžiamos ne valdiškai, kaip vyksta dabar, o remiantis vidiniu supratimu.
Aukštaitijos susivienijimo informacija
