Didžiausias išlaidas darbdavys turėjo samdydamas finansinio tarpininkavimo veiklos darbuotoją – 42 399 litus (2,1 karto didesnes nei šalies ūkyje), viešojo valdymo ir gynybos; privalomojo socialinio draudimo darbuotoją – 29 889 litus (1,5 karto didesnes), elektros, dujų ir vandens tiekimo veiklos darbuotoją – 27 443 litus (1,4 karto didesnes nei šalies ūkyje).
Mažiausias išlaidas darbdavys turėjo samdydamas viešbučių ir restoranų darbuotoją (12 065 Lt), sveikatos priežiūros ir socialinio darbo (15 914 Lt), kitos komunalinio, socialinio ir asmeninio aptarnavimo veiklos darbuotoją (16 627 Lt), (atitinkamai 39,9 proc., 20,7 proc. ir 17,2 proc. buvo mažesnės, palyginti su vidutiniais metiniais darbo kaštais, tenkančiais vienam darbuotojui šalies ūkyje).
Iš tyrimo duomenų matyti, kad darbo kaštų lygis priklauso nuo įmonės dydžio pagal darbuotojų skaičių – kuo didesnė įmonė, tuo didesnės darbdavio išlaidos samdant darbuotoją.
Įmonėse, kuriose dirbo nuo 10 iki 49 darbuotojų, nuo 50 iki 499 ir nuo 500 ir daugiau darbuotojų, vidutiniai metiniai darbo kaštai, tenkantys vienam darbuotojui atitinkamai buvo 9,8 proc., 33,5 proc. ir 59,2 proc. didesni nei įmonėse, turinčiose iki 9 darbuotojų. Tai lėmė vidutinio bruto darbo užmokesčio skirtumai skirtingo įmonių dydžio grupėse, nes didžiąją dalį (72,7 proc.) vidutinių metinių darbo kaštų, tenkančių vienam darbuotojui, sudarė bruto darbo užmokestis ir išmokos natūra, o likusią dalį – socialiniai darbdavių įnašai (įmokos) (27,1 proc.) ir profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidos (0,3 proc.).
Ekonominės veiklos rūšyse pastebimas skirtingas darbo kaštų elementų pasiskirstymas. Sveikatos priežiūros ir socialinio darbo įstaigose ir organizacijose bruto darbo užmokestis ir išmokos natūra sudarė 75,2 proc., o transporto, sandėliavimo ir ryšių veikloje – 63,6 proc. vidutinių metinių darbo kaštų, tenkančių vienam darbuotojui.
Didžiąją dalį socialinių darbdavių įnašų (įmokų) sudarė darbdavio valstybinio socialinio draudimo įmokos – (22,7 proc.), kurios atskirose ekonominės veiklos rūšyse buvo nuo 20,3 proc. iki 23,6 proc.
Profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidos šalies ūkyje, palyginti su vidutiniais metiniais darbo kaštais, tenkančiais vienam darbuotojui, sudarė nežymią dalį (0,3 proc.), o atskirose ekonominės veiklos rūšyse – nuo 0,1 proc. iki 0,9 proc.
Vidutiniai darbo kaštai, tenkantys vienai dirbtai valandai, 2004 m. šalies ūkyje, neįskaitant individualių įmonių, sudarė 11,19 lito. Didžiausi (35,53 Lt) buvo finansinio tarpininkavimo veikloje, kurioje dirbo nuo 1000 ir daugiau darbuotojų, o mažiausi (4,49 Lt) – viešbučiuose ir restoranuose, turinčiuose iki 9 darbuotojų.
Pramoninių ekonominių veiklų (C-F) įmonėse vidutiniai metiniai darbo kaštai, tenkantys vienam darbuotojui, 2004 m. sudarė 19 158 litus, paslaugų (G-K) įmonėse – 21 021 litą ir, palyginti su 2000 m., atitinkamai padidėjo 13,6 procento ir 16,9 procento.
Pramoninės veiklos (C-F) įmonėse bruto darbo užmokestis ir išmokos natūra 2004 m. sudarė 72,7 proc., palyginti su visais darbo kaštais, tenkančiais vienam darbuotojui (13 929 Lt), o paslaugų (G-K) – 70,3 proc. (14 773 Lt) ir, palyginti su 2000 m., atitinkamai padidėjo 13,8 proc. ir 15,2 proc.
