Gegužės 12 d. – Tarptautinė slaugytojų diena. Ji švenčiama Tarptautinės raudonojo kryžiaus organizacijos sprendimu per anglų medicinos sesers Florens Naitingeil (1820 – 1910) gimimo dieną, kuri laikoma šiuolaikinės slaugytojo profesijos pradininke. Ji išplėtė slaugos sistemą į Anglijos didmiesčių lūšnynus,  pirmoji steigė medicinos seserų rengimo mokyklas ir įvedė pažangius slaugymo metodus.

Su slaugytojo profesija supažindindami Jums pristatome Viktoriją Mickevičienę, Vilniaus Centro poliklinikos Slaugos, paliatyviosios medicinos ir socialinių paslaugų klinikos bendrosios praktikos slaugytoją.

Kaip Jūs tapote slaugytoja?

Nebuvau iš tų, kurie jau anksti žino, kuo bus užaugę. Vaikystėje svajojau „vaikiškai“: norėjau būti barmene, dainininke, policininke. Nuo septynerių metų  lankiau žolės riedulį, bet žinojau, kad sportas – laikinas mano gyvenimo etapas. Kadangi mėgstu bendrauti su žmonėmis, mokykloje gerai sekėsi gamtos mokslai, nusprendžiau studijuoti slaugą. Įstojau į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą Kaune ir Vilniaus kolegiją, bet pasirinkau pastarąją, nes Vilnius buvo arčiau širdies. Jau pirmaisiais studijų mėnesiais, ypač atliekant praktiką, supratau, kad pasirinkau teisingai, slauga man tinka, ir tikrai gerai sekėsi ir sekasi iki šiol.

Ar sunku buvo rasti darbą?

Po studijų buvo nemažai pasiūlymų dirbti, ypač iš įstaigų, kur atlikau praktiką. Bet manęs netraukė darbas  ligoninėje, norėjau kažko kito, todėl priėmiau kvietimą dirbti Centro poliklinikoje, teikti slaugos paslaugas pacientams jų namuose. Čia įsidarbinusi baigiau paliatyviosios pagalbos kursus ir jau daugiau nei ketverius metus dirbu Slaugos, paliatyviosios medicinos ir socialinių paslaugų klinikoje.

Mūsų skaitytojams gali būti neaišku, kas yra paliatyvioji slauga.

Tai – pagalba pacientams, sergantiems pavojinga gyvybei, nepagydoma, progresuojančia liga bei jų artimiesiems sprendžiant fizines, psichosocialines ir dvasines problemas. Kiekviena slaugytoja turi priskirtą tam tikra miesto dalį, kurioje teikia slaugos paslaugas pacientams namuose. Lankome pacientus, kuriems yra nustatytas  specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, taip pat paliatyviuosius pacientus bei kitus neįgaliuosius, vyresnio amžiaus asmenis, negalinčius  savarankiškai atvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą paslaugoms gauti. Tai yra komandinis darbas, kurį koordinuoja vyresnioji slaugytoja,  ji yra tarpinė jungtis tarp šeimos gydytojo ir slaugos bei paliatyvias paslaugos namuose teikiančios komandos bei paciento ir jo artimųjų. Kaip tik vyresnioji slaugytoja ir skiria užduotis komandos nariams. Komandą sudaro paliatyviosios pagalbos  gydytojai, slaugytojai, slaugytojo padėjėjai, socialiniai darbuotojai, psichologas ir kineziterapeutai.

Jūs dirbate su sunkiai sergančiais žmonėmis, tai labai sunkus darbas tiek psichologiškai, labai dažnai ir fiziškai. Kaip pavyksta su tuo susidoroti?

Šiuo metu pavaduoju klinikos vyresniąją slaugytoją, todėl mažiau dirbu tiesiogiai su pacientais. Šiame darbe susidoroti su įvairiais sunkumais labiausiai padeda pacientų ir jų artimųjų įvertinimas, jų šypsenos. Taip pat – puikus gana didelis kolektyvas, kuriame vieni kitiems labai pagelbėjame patarimais, išklausymu. Be to, yra ir psichologė, kuri padeda ne tik pacientams, bet ir darbuotojams.

Kokios savybės reikalingos geram slaugytojui?

Manau, kad geras slaugytojas turi mokėti bendrauti su žmonėmis, mokėti dirbti komandoje. Jis taip pat turi būti atsakingas, kruopštus, sąžiningas, kantrus, tolerantiškas, rūpestingas ir, žinoma, empatiškas – turi gebėti suprasti paciento padėtį, jo emocinę būklę.

Kaip tampama slaugytoju?

Ši specialybė įgyjama kolegijose arba universitetuose, studijų programose daug dėmesio skiriama tiek teorijai, tiek praktikai. Pabaigus studijas galima pasirinkti tam tikrą specializaciją, pvz., anestezija ir intensyvioji slauga, operacinės slauga, psichikos sveikatos slauga.  Taip pat slaugos specialistai gali nuolat gilinti savo žinias bei kelti kvalifikaciją. Yra organizuojama daug įvairias sveikatos priežiūros sritis apimančių kursų, seminarų ir paskaitų, kuriose slaugytojai gali susipažinti su naujausiomis medicinos tendencijomis, įnovatyviais sveikatos priežiūros aspektais.

Slaugytojo profesija labai ilgą laiką buvo išskirtinai moterų specialybė. Dabar jau tenka matytų ir vyrų slaugytojų. Kokios tendencijos?

Kai studijavau mūsų grupėje buvo vienas vaikinas, mūsų kolektyve jau dirba du vyrai slaugytojai. Manau, kad ateityje jų tik daugės, nes tikrai jų reikia šioje  srityje.

Šis pandemijos laikotarpis yra labai neeilinis, ypač medikams. Ar ir kaip pasikeitė Jūsų darbas?

Nors ir buvo stabdomos kai kurios planinės paslaugos stacionariose gydymo įstaigose ir perorganizuojami pacientų srautai, ambulatorinės slaugos paslaugos namuose buvo teikiamos visa apimtimi tiek pirmosios, tiek antrosios bangos metu. Be abejonės, pandemijos pradžioje susidūrėme su visuomenės skepticizmu dėl plintančios pandemijos, tačiau svarbu pabrėžti, kad ryšys tarp mūsų slaugos komandos specialistų ir pacientų yra šiltas ir artimas, tad pacientai mielai mus įsileisdavo į savo namus.

Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms?

Būti tiek fiziškai, tiek emociškai stipriems, taip pat – kantrybės, energijos ir optimizmo šiuo sunkiu laikotarpiu. Žinoma, – gerų atlyginimų ir būti įvertintiems kaip specialistams.

Slaugytoja Viktorija Mickevičienė yra Lietuvos slaugos specialistų organizacijos narė.

Nuotraukose (iš viršaus į apačią):

straipsnio herojė;

per Centro poliklinikos renginį Viktorija nominuota ir išrinkta 2018 metų slaugytoja, šalia jos kairėje – bendrosios praktikos slaugytoja Julija Vileikytė;

Vilniuje vykusioje „Baltic Paliative Care“ konferencijoje: kairėje – poliklinikos socialinė darbuotoja Agnė Radvilaitė, dešinėje – vyresnioji slaugytoja Simona Ralė, kurią šiuo metu pavaduoja Viktorija Mickevičienė (viduryje).