Viešoje erdvėje nuskambėjus keliems skandalams, kurių pagrindiniai dalyviai buvo Vilniaus ir Marijampolės mokyklų vadovai, Lietuvos valdžia puolė gesinti dar vieną gaisrą. Iš prezidentinės pasigirdo raginimai įvesti švietimo įstaigų vadovų kadencijas. Sumanymo autoriai tvirtina, kad kadencijomis ribojant vieno žmogaus galimybes užimti mokyklos vadovo postą pagerės vadovavimas ir tai sudarys prielaidas siekti geresnių moksleivių ugdymo rezultatų.
Šį kartą nenagrinėsime minėto sumanymo turinio ir neprognozuosime jo taikymo pasekmių. Tačiau ši valdžios iniciatyva leido kiek kitu kampu pažvelgti į šiandien vaikų darželiams, mokykloms ir kitoms švietimo įstaigoms vadovaujančius žmones.
Labai daug apie šiuos vadovus pasako jų reakcija į siūlymą. Visų pirma, atsirado iki šiol neregėta vienybė. Net 14 (!) vadovus vienijančių organizacijų – Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos, Lietuvos gimnazijų asociacijos, Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos, Lietuvos progimnazijų asociacijos, Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų asociacijos, Lietuvos pradinio ugdymo asociacijos, Lietuvos muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos, Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų asociacijos, Lietuvos profesinio mokymo įstaigų asociacijos, Lietuvos švietimo centrų darbuotojų asociacijos, Lietuvos dailės mokyklų vadovų asociacijos, Lietuvos pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos, Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos ir Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų vadovų asociacijos – vadovai (beje, dažniausiai tituluojami prezidentais!) vieningai sudėjo savo parašus po raštu, skirtu Lietuvos Respublikos prezidentei, Seimo nariams, Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, švietimo ir mokslo ministrei bei Lietuvos Respublikos savivaldybių asociacijos direktorei.
Be jokios abejonės, iškalbingiausias yra rašto turinys. Pradėję nuo to, kad daugelyje pasaulio šalių švietimo įstaigų vadovai dirba pagal neterminuotas darbo sutartis, sunerimę vadovai vis dėlto patvirtina, jog yra ir tokių šalių, kuriose vadovai dirba pagal terminuotas darbo sutartis. Bet Lietuvoje, anot raštą pasirašiusiųjų, situacija artėja prie katastrofos: „(…) kandidatų į mokyklų vadovų pareigas nuolat mažėja. Trūksta pretendentų į vadovo pareigas kaimo, atokesnių rajonų ar nelabai patraukliose miestų mokyklose, todėl konkursai į tas pačias pareigas vyksta po kelis kartus“ – graudenami valdžios moterys ir vyrai. Negausų būrį pasiryžėlių sėsti į kietas direktorių ar vedėjų kėdes pasitinka tikra ašarų pakalnė – „sudėtingos darbo sąlygos, veiklos intensyvumas, atlyginimo dydis, kuris mažai skiriasi nuo atestuotų mokytojų atlyginimų, karjeros galimybių ribotumas, didėjanti atskaitomybė, mažėjančios autonomiškos veiklos galimybės, išplėstos ir kintančios funkcijos, kintantys reikalavimai profesinei veiklai ir nuolatinis stresas darbe.“
Nors rašto autoriai sutinka, kad vadovo veiklą būtų galima apriboti dviem penkerių metų kadencijomis, bet raudona gija rašte driekiasi siūlymas netrukdomai dvi kadencijas leisti dirbti ne tik tiems vadovams, kurių veikla yra įvertinta „labai gerai“ ir „gerai“, bet ir „patenkinamai“ įvertintiems vidutiniokams. Bet nereikia apsigauti iliuzijomis, kad greitai vadovų, kurių nemaža dalis tapo XXI amžiaus feodalais, kėdės taps karštos. Mat prieš pradedant pokyčius reikia „atlikti Lietuvos švietimo būklės visuminį įvertinimą, nustatyti esamos padėties trūkumus ir priežastis, peržiūrėti visus su švietimo įstaigos ir vadovo veikla susijusius dokumentus, parengti trūkstamus bei nustatyti dermę su kitais teisės aktais.“ Nei daugiau, nei mažiau. Ir tik po to, t. y. nuo 2018 m. liepos 1 d., pradėti įgyvendinti pasikeitusius teisės aktus. Visgi ir tolima, galimai saulėta vasaros diena nežada nieko nauja, nes „nevengiantys pokyčių“ ir „pasiryžę dalyvauti švietimo kaitos procese“ vadovai pirmąją kadenciją siūlo pradėti skaičiuoti nuo įstatymo įsigalėjimo datos. Taigi, dauguma iš 500 jau tris dešimtis metų darželiams ir mokykloms vadovaujančių direktorių, jei tik leis sveikata ir bus noro, dar dešimtmetį galės ramiai nešti sunkią įstaigos vadovo naštą.
Negalima šio rašinio baigti be moralo. Galbūt dabar, kai idilišką ramybę sudrumstė galimų permainų vėjai, bent dalis švietimo įstaigų vadovų supras ką jaučia mokytojas, kai jam be jokių komentarų mažinamas pamokų krūvis ar tarnybinio atlyginimo koeficientas, kai jam ruošiamasi skirti drausminę nuobaudą už iš piršto laužtą darbo drausmės pažeidimą ar jis yra atleidžiamas iš darbo, pareiškus, kad „nieko padaryti negaliu, nes mažėja mokinių“.
