Nuo devintojo dešimtmečio Jungtinėse Amerikos Valstijose labai sumažėjo profesinių sąjungų narių skaičius. 1983 m. profsąjungoms priklausė daugiau kaip 20 % darbuotojų, o 2022 m. šis skaičius jau buvo sumažėjus perpus, dėl ko JAV profesinių sąjungų tankis yra vienas mažiausių tarp didžiųjų ekonomikų.
Tačiau net ir sumažėjus narių skaičiui, darbuotojų parama profsąjungoms pastaruoju metu itin išaugo. 2022 m. buvo fiksuojamas didžiausias profsąjungų palaikymo lygis nuo 1960 m.: 71 % amerikiečių palaiko profsąjungas, o maždaug vienas iš dešimties profsąjungoms nepriklausančių darbuotojų teigė, kad norėtų prie jos prisijungti.
Kaip rodo naujausia AFL-CIO* apklausa, 9 iš 10 arba 88 proc. amerikiečių, jaunesnių nei 30 metų, profesines sąjungas vertina palankiai. Tai vadinamąją Z kartą padaro profsąjungoms palankiausia karta visoje JAV istorijoje. Įdomu ir tai, jog Z karta pasižymi aukštesniu palaikymu profesinėms sąjungoms ne tik lyginant su kitomis kartomis, bet ir lyginant istoriškai – tai yra, kokios nuomonės laikėsi ankstesnės kartos, kai buvo jauno amžiaus.
Grafikas: Z karta palaiko profesines sąjungas labiau, nei kada nors palaikė ankstesnės kartos.
Kartos pagal gimimo metus: Z karta (1997 – 2012); Tūkstantmečio karta (1981–1996); X karta (1965 – 1980); Kūdikių bumo karta (1955 – 1964)
Z karta yra laikomi žmonės gimę 1997 – 2012 m. Įprastai ji apibrėžiama per jų itin glaudų ryšį su technologijomis – ši karta, priešingai nei ankstesnės, augo su kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais ir socialiniais tinklais. Tačiau Z kartos vertybes taip pat apibrėžia ir laikotarpis, kuriuo jie brendo ir kuriuo formavosi jų pasaulio suvokimas.
Z kartos atstovai liudijo koronaviruso pandemiją, vyresnieji prisimena ir 2008 m. pasaulinę finansų krizę ir Didžiąją recesiją, o to laikmečio sukelto ekonominio nestabilumo požymių įžvelgia ir šiandien. „Jie matė, kaip nyksta jų kartos galimybės, ir baiminasi, kad jų ekonominė padėtis bus blogesnė nei jų tėvų”, – sakė Kornelio universiteto Pramonės ir darbo santykių mokyklos vyresnioji lektorė. Z karta susiduria ir su būsto rinkos problemomis – išaugusiomis nuomos kainomis ir palūkanomis, kurios padaro nuosavą būstą paprasčiausiai neįperkamu. Taigi, ekonominio neužtikrintumo laikotarpiu į darbo rinką atėję Z kartos atstovai jaučia didelį ekonominį nerimą, todėl pasižymi ir kur kas progresyvesnėmis pažiūromis ir palankesne nuomone apie profesines sąjungas, nei vyresnių kartų atstovai.
Per pandemiją ir ekonomines krizes jauni darbuotojai suprato tai, jog darbdaviai visada galvos apie įmonės pelną, o ne darbuotojų gerovę bei kaip greitai jie gali netekti darbo ir socialinės apsaugos. Dėl šios priežasties, Z kartos atstovai neretai darbo nebelaiko gyvenimo prasme, nenori dalyvauti „persidirbimo kultūroje“ (angl. hustle culture) ir drąsiau priešinasi jiems netinkančioms darbo sąlygoms.
Z karta ne tik kelia naujus reikalavimus, tačiau ir plečiasi į naujus, iki šiol profsąjungų neaprėptus sektorius, kuriuose dirbama ne pagal standartines sutartis. Tai jauniems darbuotojams pavyksta gana sėkmingai, be to, puikus socialinių tinklų įvaldymas padeda jiems užsitikrinti platų visuomenės palaikymą. Pastaruoju metu nemažai atgarsio susilaukė profesinių sąjungų streikai „Amazon“ sandėliuose, „Starbucks“ kavinėse, taip pat streikavo ir kelių universitetų jauni darbuotojai. Amerikos rašytojų gildija ir aktorių profsąjunga SAG-AFTRA taip pat neseniai sėkmingai užbaigė streiką, kurio metu išsireikalavo atlyginimų pakėlimo ir dirbtinio intelekto apribojimų.
Tyrimų centro „Pew Research Center“ duomenys rodo, kad visuomenės požiūris į korporacijas tampa vis labiau neigiamas. Visuomenė yra labiau linkusi palaikyti darbuotojus, ginančius savo teises, ir dėl to šiek tiek pasiaukoti, net jei dėl streikų kyla nepatogumų – pavyzdžiui, atidedami nauji televizijos laidų sezonai arba vėluoja siuntos.
Z kartos darbuotojams, dirbantiems paslaugų pramonėje ir mažai apmokamuose darbuose, organizuotis į profesines sąjungas iš vienos pusės yra sunkiau dėl didelės darbuotojų kaitos. Tačiau iš kitos pusės, organizuotis jiem sekasi gana sėkmingai dėl to, jog juos kur kas mažiau veikia tradiciniai profsąjungų žlugdymo metodai: atleidimas iš darbo jų negąsdina taip, kaip ankstesnių kartų, kadangi šios įmonės jau dabar nesiūlo jiems gerų darbo sąlygų, atlyginimų ar karjeros galimybių.
Taigi, JAV ir kai kuriose kitose pasaulio valstybėse stebima nauja tendencija – po ilgus metus trukusio profesinių sąjungų populiarumo kritimo ir neoliberalios politikos įsitvirtinimo, vis daugiau jaunų žmonių atsigręžia į profesines sąjungas. Ši tendencija atspindi didėjantį jaunimo norą imtis kolektyvinių veiksmų ginant savo teises ir socialinį teisingumą. Auganti parama profesinėms sąjungoms rodo ir tai, kad jauni darbuotojai supranta, jog turi teisę į sąžiningesnį darbo užmokestį, geresnes darbo sąlygas ir paprasčiausią pagarbą savo darbe. Be ekonominių problemų, jauni darbuotojai taip pat nori, kad jų balsas būtų išgirstas ir sprendžiant socialines problemas, tokias kaip lyčių nelygybė, klimato kaita, mažumų teisės.
*AFL-CIO – Amerikos darbo federacija ir industrinių organizacijų kongresas (The American Federation of Labor and Congress of Industrial Organizations)
Šaltiniai:
https://www.bbc.com/worklife/article/20230831-the-gen-zers-leading-a-new-pro-union-push
https://news.gallup.com/poll/398303/approval-labor-unions-highest-point-1965.aspx
