ELENA POLIVTSEVA, nepriklausoma kultūros politikos tyrėja

Diskusijos dėl bendros kultūros sektoriaus darbuotojų sąlygų struktūros sugrįžo į politinę darbotvarkę. Šį kartą jos turi čia likti.

Pandemija parodė, kad darbo sąlygos kultūros sektoriuje yra trapios ir netvarios. Tuomet šimtai kūrėjų prarado pajamas, o dalis – ir darbus. Nemažoje dalyje valstybių profesionalaus kūrėjo statusas neleido gauti naudų iš socialinės apsaugos sistemų. Paprastas subsidijų padidinimas – nepakankama pagalba kūrybos sričiai. Norint tinkamai apsaugoti jos atstovus Europos Sąjungoje, reikia struktūrinių pokyčių reguliacinėse sistemose.

Pripažindamos, kad dabartinė situacija netvari, pastaraisiais metais keletas ES šalių narių pradėjo ar atgaivino debatus ir sustabdytus procesus šioje srityje. Per pandemiją beprecedentis skaičius nacionalinių iniciatyvų siekė pagerinti kūrėjų ir kultūros profesionalų gyvenimo ir darbo sąlygas. Tai – tik keletas pavyzdžių iš pastarųjų metų: Austrija inicijavo Sąžiningumo procesą, Ispanija pažengė kurdama Kūrėjo statuso iniciatyvą, Belgija įvedė menų sektoriaus darbo pašalpas, o Airija pradėjo pilotinį projektą dėl Bazinių pajamų menams.

Plačios diskusijos

Diskusijos dėl kūrėjo statuso taip pat neaplenkė ES institucijų. Per pastaruosius trejus metus Europos Parlamentas išleido tris dokumentus dėl darbo sąlygų kultūros sektoriuje, paskutinį – vos praėjusį mėnesį. Visuose trijuose rekomenduojama sukurti bendrą „ES struktūrą“ dėl kūrybos sektoriaus sąlygų.

Ši koncepcija plačiai aptarinėta tarp kultūros gynėjų, pabrėžiant nevienodą teisinį ir politinį reljefą ES bei poreikį palengvinti tarpvalstybinį menininkų ir kultūros darbuotojų bendradarbiavimą.

Tokios sistemos interpretacijos svyravo nuo bendrų ES minimalių standartų parengimo iki gairių teikimo nacionalinėms vyriausybėms; nuo „kūrėjo statuso“ nustatymo visoje ES iki bendradarbiavimo bei keitimosi gerąja patirtimi tarp valstybių gerinimo – pavyzdžiui, nuo vienodų taisyklių ir privalomų bendrų standartų iki tarpvalstybinio politikų koordinavimo bei keitimosi praktikomis.

Atsižvelgiant į kultūros sektoriaus ypatumus, 2020 m. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Europos kultūros atkūrimo tokia sistema pasiūlyta. Pasiūlytos gairės ir principai, kaip pagerinti menininkų ir kultūros profesionalų darbo sąlygas, ypatingą dėmesį skiriant tarptautiniam užimtumui.

2021 m. Rezoliucija dėl kūrėjų situacijos ir kultūros atsigavimo pasistūmėjo dar toliau. Joje kalbėta apie koordinavimą su skirtingų sričių ES politikomis, atsižvelgiant į jų poveikį darbo sąlygoms kultūros sektoriuje. Taip pat pabrėžta šalių narių stebėsenos svarba gerinant darbo sąlygas ir dalinimasis gerosiomis praktikomis. Rezoliucijoje taip pat pasiūlyta įvesti Europos kūrėjo statusą ir aprašyti bendrus ES kūrėjų darbo standartus. Europos Komisija stipriai palaikė pastarąją dalį, bet nepateikė jokių konkrečių sprendimų, sakydama, kad tai bus sprendžiama per jau suplanuotą šalių narių atviros koordinacijos metodo dialogą.

​Esminiai bruožai

Pirmieji esminiai ES sistemos dėl kūrėjų ir kūrybos sektoriaus darbuotojų socialinės ir profesinės padėties metmenys pateikti tik birželio 13 d. su EP kultūros ir užimtumo komitetams skirtu ataskaitos projektu (parengė EP nariai Antonius Manders (Europos liaudies partija) ir Domènec Ruiz Devesa (Socialistai ir demokratai)). Nuo ankstesnių rezoliucijų šis dokumentas skiriasi tuo, kad jau pateikiamos išsamios rekomendacijos.

Pasak europarlamentarų, ši sistema turėtų būti lyginamosios analizės, struktūrinio bendradarbiavimo ir standartų nustatymo priemonė. Ši struktūra nustatytų kultūros sektoriuje dirbančių specialistų pripažinimo kriterijus, būtų parengtos sąlygų gerinimo gairės, vertinama pažanga. Tai taip pat galėtų paskatinti valstybes nares imtis bendros veiklos ir ieškoti bendrų sprendimų, kaip palengvinti tarpvalstybinį mobilumą. Iš esmės tai būtų informuotumo didinimo, abipusio spaudimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skatinimo priemonė. Ataskaitoje taip pat siūloma mintis, kad ES finansavimas kultūrai, kaip programa „Kūrybiška Europa“, „turi atitikti sąžiningo darbo principus ir bendradarbiavimo praktikas“.

Svarbu paminėti, kad dar po poros savaičių ES šalių narių ekspertai paskelbė minėto atviros koordinacijos metodo dialogo išvadas. Jų dokumente „Kūrėjų, kultūros ir kūrybos specialistų statusas ir darbo sąlygos“ taip pat rekomenduojama bendra ES sistema. ES Tarybos rekomendacijoje arba neprivalomose priemonėse per Tarybos „išvadas“ turėtų būti pateiktos gairės ir minimalūs standartai.

​Kolegų spaudimas ir peržiūra

Ar tokia priemonė gali atnešti pokyčių nacionaliniu mastu ir privesti prie realaus kūrėjų darbo sąlygų pagerėjimo? Kai kurie gali nerimauti dėl „minkšto“ požiūrio, leidžiančio valstybėms savo kūrėjams teikti menkiausią paramą ir toliau nepaisyti darbo sąlygų kultūros sektoriuje.

Birželio 29 d. vykusiuose bendruose EP užimtumo ir kultūros komitetų debatuose Daniela Rondinelli teigė, kad ES labiau reikėtų teisinių įrankių, apimančių daugiau nei keitimasis informacija ir koordinacija. Tuomet ji paminėjo keletą sričių, kur būtų galima imtis veiksmų: tarptautinį diplomų pripažinimą, socialines sąlygas valstybiniam finansavimui gauti ir kūrybinių darbuotojų klasifikaciją.

Nors patvirtinus ir priėmus privalomas priemones, jos galėtų duoti apčiuopiamesnių rezultatų, nereikėtų nuvertinti ir neprivalomų įrankių naudos ir poveikio. Abipusis spaudimas ir nuolatinė situacijos peržiūra gali skleisti ir institucionalizuoti tam tikras idėjas ir tikslus net ir be ES privalomų taisyklių.

Tose valstybėse narėse, kuriose kūrėjo statusas mažiau vertinamas, o darbo sąlygos šiame sektoriuje yra politikos darbotvarkių apačioje, nuolatinės duomenų rinkimo, bendradarbiavimo ir peržiūros procedūros galėtų „internalizuoti“ šias idėjas. Sąžiningo bendradarbiavimo principų įtraukimas į ES finansavimo programas taip pat galėtų paveikti nacionalinį lygmenį ir paskatinti vyriausybes sąžiningumą laikyti esminiu savo programų kriterijumi.

Yra keletas gerų pavyzdžių, kaip tarptautinis bendradarbiavimas ir dalinimasis patirtimi privedė prie pokyčių nacionaliniu lygmeniu net ir be politikų suvienodinimo ar bendrų standartų įvedimo. Pavyzdžiui, nuo septintojo dešimtmečio Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) propagavo sektiną kultūros politikos koncepciją visame pasaulyje. Jos pastangos institucionalizuoti kultūros politiką paskatino didžiąją dalį JT priklausančių valstybių įsteigti Kultūros ministerijas. Tai pavyko dėl tarptautinio palyginimo sistemos, užtikrinamos per nacionalines ataskaitas ir šalių tarpusavio spaudimą, ypač priklausančių tai pačiai grupei.

Suformavus detalią ES sistemą dėl darbo sąlygų, taip pat turėtų pavykti įtraukti socialinę bei ekonominę kūrėjų situaciją į nacionalinį viešąjį ir politinį diskursą. Toks institucionalizavimas, paremtas geresniu informuotumu, tinkamais duomenimis ir sistemingomis pažangos stebėjimo priemonėmis, galiausiai gali sukurti palankią dirvą strategijoms, atitinkančioms nacionalinius kontekstus. Kol laukiama minėtos ataskaitos priėmimo ir Europos Komisijos atsakymo, svarbu įdiegti pasitikėjimą, kad tokia duomenų rinkimo ir patirties keitimosi sistema gali atnešti pokyčių, net ir nesukūrus privalomų procedūrų.

Šį kartą idėja sureguliuoti ir susisteminti europinį požiūrį į darbo sąlygų kultūros sektoriuje gerinimą turi materializuotis į nuolatinę ES masto struktūrą.

Originalus „Social Europe“ straipsnis čia (angl.)