Tarptautinės autokelių transporto sąjungos (IRU) ir Tarptautinės vairuotojų sąjungos (UICR) sprendimu jau septintus metus gegužės antrąjį penktadienį minima Tolimųjų reisų vairuotojų diena. Tęsdami tradicijas supažindinti su paskirų profesijų atstovais, šios dienos proga pristatome Jums Mindaugą Kriugždą, Vairuotojų profesinės sąjungos pirmininkės pavaduotoją, vairuotoju dirbantį Vokietijoje registruotoje transporto įmonėje pagal darbo sutartį, kaip pats sako, „su visomis socialinėmis garantijomis“.

Atrodo, kad ne tik Jūs, bet ir didelė dalis vairuotojų lietuvių dirba ne Lietuvos įmonėse. Ar šis įspūdis teisingas?

Taip, tai dabar populiarus užsiėmimas (šypsosi), išprovokuotas Lietuvos darbdavių, nes pajamos Vakaruose yra ženkliai didesnės nei moka vietinės transporto įmonės. Taip pat ir darbo sutartys tenai yra palankesnės darbuotojams, jose yra numatyti visi atvejai: kaip apmokami viršvalandžiai, šventiniai, maistpinigiai, papildomi darbai, aiškus darbo ir poilsio režimas. Jau nekalbant apie geresnį požiūrį į darbuotoją, visavertį vadybos ir vairuotojo santykį. Įvertinę mūsiškių darbo našumą, atsakingumą, tenykščiai darbdaviai prisivilioja ir jau ten esančiųjų kolegas bei pažįstamus, taip mūsų Vakaruose vis daugėja.

O įvertinus darbuotojų „nutekėjimą“ gal padėtis bent kiek keičiasi į gera ir Lietuvoje?

Visiškai nesikeičia, ji – tik blogėja. Išstūmusios savo darbuotojus iš šalies rinkos (nes šie jau reikalauja padorių darbo sąlygų ir nebesutinka būti įvairiausių klastojimų bendrininkais), Lietuvos įmonės vežasi tūkstančiais vairuotojų iš trečiųjų šalių, kurie nėra tokie reiklūs. Darbdavių požiūris Lietuvoje labai ydingas. Pirmiausia, tai – atlyginimo išmokėjimai, kurie nėra nuoseklūs ir sąžiningi. Viešai spaudoje buvo minimas net atvejis, kai vairuotojas iš atokesnių kraštų (Kazakstano ar Uzbekijos) užėjęs pas darbdavį vienoje Lietuvos įmonių pasiteirauti, kada jam bus sumokėtas atlyginimas už pusę metų darbo, buvo sumuštas savo vadovo su biure dirbančiu partneriu.

Vis dar yra įmonių, kuriose renkamas garantinis finansinis fondas – bačka – tariamai žalai atlyginti;  atsiskaitoma už padarytus darbus tik tada, kai išvyksi į kitą reisą, bet tada prasideda: tai kuro per daug išnaudojai, tai padanga sugadinta, tai bamperis nubrozdintas, tai stiklas įskeltas, ir už viską turi vairuotojas susimokėti. Bet juk tik stovinčiam automobiliui nieko nenutinka, o jeigu jį naudoji, jeigu nori, kad jis neštų pelną, tai jis ir dėvisi. Ir akmuo gali į stiklą atsitrenkti, ir į padangą kažkas įlįsti, ir kitų dalykų atsitikti, kurie nuo tavęs nepriklauso.

Dažnas atvejis, kai pasibaigia komandiruotės laikas, o darbuotojas paliekamas dirbti toliau, jo niekas nepakeičia, nes nėra kam… Vairuotojas yra tarsi įrankis, kuris tinka išspręsti visoms problemoms.

Papasakokite, kaip Jūs tapote vilkiko vairuotoju? Gal tai buvo vaikystės svajonė, o gal tiesiog taip susiklostė aplinkybės?

Taip, vaikystėje buvo tokia svajonė – valdyti kokį nors sunkų transportą. Turbūt, kiekvienas vyras nori kažką valdyti (juokiasi), patenkinti savo ambicijas, pajusti pasitenkinimą. Tad kuo didesnė technika, tuo didesnis efektas. Na, bet gyvenimas klostosi kiek kitaip, nei svajoji. Teko ir vadybininku, ir vadovu padirbėti. Galiausiai užpuolė visokios ekonominės, politinės aplinkybės, finansinės bėdos, kai pajunti, kad nebespėji prie visko greit prisitaikyti, nes politikai vėl dėl kokios ekonominės krizės sudiktavo kitas sąlygas. Teko palikti verslą, pakeisti gyvenimą ir „išeiti“ į vairuotojus. Juolab kad trūkstant vairuotojų ir būdamas vadovu vis dažniau pats sėsdavau prie vairo. Štai jau 18 m. ir dirbu vairuotoju.

Kaip atrodo vairuotojo darbo diena? Jos, turbūt, ne visos vienodos, kaip kad galėtų pasirodyti? Be to, turbūt, reikia ir mėgti tokį gyvenimą „ant ratų“?

Šiaip ta rutina gana vienoda – atsisėdi už vairo ir saugiai važiuoji. Skiriasi tik, kuria kryptimi – ar pakrauti ar iškrauti važiuoji, ar privažiavai jau galutinį tikslą, ar ne, kur ir kaip pailsėjai ir pan. O patį darbą – taip, jį reikia pamėgti, su juo reikia susidraugauti, susitaikyti, tai – toks ištisinis turizmas. Jeigu toks darbas nepatinka, tai greičiau susirasi sau tik problemų, negu gyvensi harmoningą gyvenimą. Bet jeigu tu priimi tokį iššūkį, gyvenimo būdą – ištisai keliauti, tai tau darbas teiks malonumą. Juk kiekvieną dieną sutinki vis naujų žmonių (su kroviniu gali tekti palankyti ir 4-5 vietas per dieną), tas bendravimas karts nuo karto duoda daug naudos, sužinai vis ką nors naujo. Žinoma, jeigu domiesi.

Bet šis darbas reikalauja daug ištvermės ir pastangų. Sėdėjimas ištisai mašinoj ir vairavimas turi neigiamų pasekmių sveikatai, tai – ir stuburas, ir inkstai, ir širdies bei kraujagyslių sistema, viskas sustingsta. Po 4,5 val. išlipęs iš mašinos net paeiti nelabai gali. O kur dar dėmesio išlaikymas, akys: galva po vairavimo būna kvadratinė ir mirga akyse. Na, bet pailsi, atsigauni ir vėl viskas gerai.

Vairuotojams daugiausiai ko trūksta, tai miego ir patogumų. Aišku, gal vienam pailsėti užtenka 5-6 valandų, jo nevargina klaustrofobija (automobilio kabinoje mažai vietos), o kitas ir per 10 neišsimiega, įvairiai būna. Visada po kelionių būni lengvai kontūzytas, ypatingai jei dirbi su šaldytuvais, refrižeratoriais, kurie turi temperatūros režimus. Ten yra papildomas variklis, kuris dirba aukštų decibelų rėžimu ir kelia didelį triukšmą, prie kurio poilsis tampa sunkiai įmanomas tiek vairuotojui, tiek aplinkiniams. Na, bet ir prie to priprantama, tik po ilgo laiko, kai iš nuovargio jau tampa viskas vienodai…

Nuolatinis dėmesio sutelkimas ištraukia labai daug energijos ir net sakyčiau – sveiko proto. Kurį laiką lieka tik biologiniai instinktai ir spontaniški dalykai, kurie nereikalauja ypatingų žinių, gebėjimų ar proto pastangų. Tie, kas ilgai važiavo, žino, kas tai yra: 4-6, kartais 8 savaitės, yra vairuotojų, kurie namo negrįžta po tris ar net šešis mėnesius. Ypatingai vairuotojai iš slaviškų šalių, tai jie po pusę metų, metus laiko išvažinėja, jeigu viskas laimingai baigiasi, susirenka tą savo uždirbtą kapitalą ir važiuoja namo. Pailsi kokį mėnesį ir vėl pusei metų išvažiuoja. Šito negaliu įsivaizduoti, nes tai turi būti nepakeliama.

O koks Jūsų režimas?

Aš šešias savaites dirbu ir tris būnu namuose.

Ar užtenka pailsėti tų savaičių?

Oi ne, žinoma, kad ne! Visada, kai reikia išvažiuoti, tai būna toks dvasinis skausmas – išsiskirti su šeima, su vaikais, taip nesinori palikti namų,  jau atrodo – gana, kiek galima… Bet žinai, kad reikia pragyventi, tvarkyti buitį, vaikams visko reikia. Vis tiek biudžetas pasipildo, gali sau leisti daugiau, negu kad dirbdamas Lietuvoje namuose: logistikoje ar vietiniuose pervežimuose.

Gal kokių kuriozinių ar juokingų situacijų atsimenate iš savo darbinės patirties?

Kažin ar iš šito darbo galima ką nors juokingo išpešti, greičiau kokių dramų ar tragikomedijų.  Populiarūs   įvykiai būna kolonėlėje ar aikštelėje. Pvz., prieina kolega ir klausia: „Ar gali pagelbėti, sušalau, lauke minus 10 šalčio, o mano vilkiko kabina užsirakino iš vidaus, raktai spynelėje“…  Aš ir pats turėjau tokį atvejį.  O kartą vilkiko raktus iš viso buvau pametęs Prancūzijoje. Būna atvejų, kai viduryje greitkelio staiga prisiveji lengvąjį automobilį, važiuojantį be šviesų. Pagalvoji, gal reikėtų papildomų kelio ženklų kurie įspėtų kaip važiuoti?

Su dispečeriais dažnai nutinka tragikomiškų situacijų. Pvz., su 20 m. ilgio mašina, kuriai reikalingas 3 m. pločio perimetras, kad tilptų pravažiuoti, atsiduri pagal reikiamą adresą vietoje, kuri yra siauresnė ir akivaizdžiai nepritaikyta tokio dydžio automobiliams. O vadybininkas-dispečeris tau sako: „Visi važiuoja, o tu negali? Kas tu per vairuotojas?“. Tada skambini kolegoms, klausi, ar kas buvo šioje vietoje, ir paaiškėja, kad jau ne pirmą kartą krovinys siunčiamas šiuo adresu, ir visi turi ieškoti kito įvažiavimo. Taigi „Visi važiuoja, o tu negali?“ – yra dispečerių blefas, folkloras, kuris neturi nieko bendro su tikrove (juokiasi).

Kaip tampama vilkiko vairuotoju?

Vieni vilkiko vairuotojais tampa konvejerio būdu – kaip viščiukai, išperinti inkubatoriuje. Atveža į Lietuvą, tarkim, 500 kokių ukrainiečių, kazachų  (kompanijos pasiima, paskirsto juos po 50, 20 ar mažiau), yra testai, klausimynai, 95 kodo privalomieji kursai. Pastarieji dažnai irgi formalumas: palaiko tuos žmones kursuose keletą dienų, ar suprato jie ką, ar nesuprato, niekam nesvarbu, bet procesas įvyko ir viskas atseit gerai: inkubatorius pašildė ir viščiukas išsirito (juokiasi). Tau duodama „fūra“, vairuot moki, teises turi, iš tavęs daugiau nieko nereikia. Visko išmoksi ir viską sužinosi kelyje.

Bet to negana, tokie neparengti vairuotojai paskui pridaro didelių klaidų, „įlenda“ į dideles problemas, nes dirbant šį darbą labai daug visko reikia išmanyti. Neužtenka vien tik žinoti eismo taisykles ir mokėti manipuliuoti didele mašina. Yra ir Tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencija, ir tachografai bei darbo laiko apskaita, ir dokumentų pildymai, ir važtaraščiai, ir muitinės procedūros, ir krovinių krovimo tvarka, ir t.t. Nėra taip, kad tu tik vairuoji. Apie krovinį taip pat reikia išmanyti: kas, kada yra neleistinas krovinys, o iš viso blogai yra apskritai nežinoti, ką veži. Sakykim, užsidega mašina, o tu neturi supratimo, kas per krovinys, gal kokia chemija, tada padaroma didžiulė žala ir aplinkai, ir visuomenei. Pavojingiems kroviniams: chemijai, naftos produktams, trąšoms ar pan. apkritai reikalinga turėti papildomą kvalifikaciją. Be to, reikia žinoti ir pačio automobilio konstrukciją, gebėti nuspėti gedimą bei susitvarkyti, jeigu kas nors atsitinka kelyje.

Kokios savybės reikalingos vilkiko vairuotojui?

Geležiniai nervai, ištvermė, kantrybė, stiprus, sveikas organizmas, blaivus protas, geros žinios. Geriausias vairuotojas išauga iš sūnaus, kurį tėvas pasiima su savimi į darbą ir su juo važinėja 1, 2, 3 mėnesius, pusę metų, tada jis daugumą situacijų pamato savo akimis.

Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms profesinės šventės proga?

Palinkėčiau ištvermės, optimizmo, tikėjimo, kad viskas bus gerai, taip pat – tausoti, saugoti sveikatą, neprarasti ryšio su šeima, nepalikti vieni kitų bėdoj ir gerbti save bei kitus.

Nuotr. apačioje: Mindaugas su kolegomis profsąjungininkais: Vairuotojų profesinės sąjungos pirmininke Jovita Jančauskiene ir Lietuvos profesinių sąjungų aljanso vadovu Audriumi Cuzanausku.

Lietuvos vairuotojų profesinė sąjunga yra Lietuvos kelių ir autotransporto darbuotojų profesinių sąjungų federacijos narė