Slaugos specialisčių vardijamų problemų, dėl kurių kenčia mažiausiai socialiai apsaugoti pacientai, negirdėjo nei į renginį kviesti aukšti Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Seimo pareigūnai.
Ministerija į slaugytojų renginį „leido“ ateiti tik vienai specialistei, o trumpo pranešimo „užbėgęs“ Valstybinės ligonių kasos atstovas skubino klausiančiuosius, nes jis esą galįs nespėti į kitą renginį, o ir jo automobilio ratai tuoj būsią užblokuoti.
LSSO garbės prezidentė Aldona Čiočienė baisėjosi ministerijos ir politikų požiūriu ir apgailestavo, jog visi organizacijos pasiūlymai, analizės ir tyrimai atsitrenkia kaip į sieną.
Forume iškelta labai daug bendruomenės slaugos problemų, kurios neleidžia efektyviai atlikti darbo, dėl ko nukenčia visuomenės sveikata. Slaugos specialistai iki šiol tėra gydytojų padėjėjai-sekretoriai, kurie turi pildyti kalnus popierių, kai jų gebėjimai ir žinios leistų savarankiškai teikti pagalbą pacientams, šviesti juos, atlikti ligų prevencijos darbus. Dėl didelio krūvio nebelieka laiko suteikti pacientams pagalbą namuose, tuo tarpu kaimo vietovėse uždarinėjami medicinos punktai, neįgalūs pacientai paliekami likimo valiai.
Rajonuose atsiradus privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų (kurioms net nebūtina turėti slaugytojų) prasideda „karas“ dėl gyventojų prirašymo su savivaldybės įsteigtomis poliklinikomis, nes šeimos gydytojams mokama už pas jį panorusių gydytis gyventojų skaičių.
Ligonių kasos, sudariusios sutartis su gydymo įstaigomis dėl paslaugų teikimo, neturi įgaliojimų patikrinti nei paslaugų kokybės, nei kaip naudojamos lėšos.
Maža to, Lietuvoje nėra institucijos, kuri pasakytų, kiek slaugytojų dirba šalyje. Minimi tik licencijų, leidžiančių verstis slaugytojo praktika, skaičiai, o juk kai kurios slaugytojos jų turi po kelias, pagaliau – ne visi licencijuotieji dirba.
D.Margelienės teigimu, duomenis tenka rinkti „neoficialiai“, apklausiant LSSO skyrius šalyje. Taigi neoficialiais duomenimis slaugytojų Lietuvoje dirba 18 tūkst., o prieš dešimt metų jų dar buvo apie 40 tūkst.
A.Čiočienė papasakojo, kokį sudėtingą darbą LSSO atliko nustatinėdama stacionaro ir pirminės priežiūros slaugytojų darbo krūvio normą. Atlikti funkcijų aprašymai, matuota, kiek laiko reikia jų atlikimui, sudarytas dienos darbų modelis ir pan. Dirbant ministrui Juozui Galdikui (1996-1998) šis buvo pažadėjęs, jog slaugos specialistų darbo krūvis bus oficialiai reglamentuotas. Deja, parėjo jau daugiau kaip dešimt metų, LSSO parengtos rekomendacijos jau išverstos į anglų kalbą, jomis naudojamasi Jungtinėje Karalystėje, o Lietuvoje to niekam nereikia.
D.Margelienė informavo, jog buvo parengtas ir slaugytojo darbo reorganizavimo planas, kuriuo spėjo pasinaudoti didžiųjų miestų kai kurios poliklinikos. Deja, iš ministerijos gautame rašte vėl prašoma, kad LSSO parengtų, padarytų analizę, išnagrinėtų, pasidomėtų kitų šalių praktika ir pan., tarsi to įdirbio nė nebūtų buvę.
Diskusijose dažniausiai skambėjo nusivylimo gaidos, buvo apgailestaujama, kad diskusijomis Vilniuje viskas ir baigiasi, slaugytojos nesolidarios, baiminasi, pasiduoda vadovų spaudimui. Išsprūdo ir pasvarstymų, ar nereiktų imtis nepaklusnumo akcijų. LSSO vadovė ragino rengti susitikimus vietose su savivaldos atstovais, gydymo įstaigų vadovais, kviestis atsakingus pareigūnus iš Vilniaus, diskutuoti konkretaus rajono ar miesto klausimais.
Forumo dalyvės priėmė rezoliuciją, kuri skirta „tiems ponams, kurie buvo kviesti, tačiau neatvyko“, taip pat – Prezidentei ir Ministrui Pirmininkui. Joje, be kita ko, reikalaujama teisiškai apibrėžti bendruomenės slaugytojo statusą; pradėti slaugytojo darbo reorganizavimo procesą; patvirtinti slaugytojų darbo krūvius pirminės sveikatos priežiūroje; išsaugoti sveikatos priežiūros punktus kaimo vietovėse ir numatyti jų finansavimą.
R.Motiejūnaitė-Pekkinen
www.lprofsajungos.lt
