Taigi atskaitos taškas – LPSK pirmininko rinkimai. Tai tarsi riba tarp LPSK su A. Sysu ir LPSK su būsimu naujuoju pirmininku.

Manau, kad klysta tie, kurie galvoja, kad vadovo pakeitimas yra svarbiausia ir pagrindinė prielaida radikaliai pagerinti į LPSK susijungusių profesinių sąjungų veiklą. Pirmininko vaidmuo yra labai svarbus, bet ne lemiantis. Įvykus neeiliniam suvažiavimui, išskyrus naująjį pirmininką, absoliuti dauguma profesinių sąjungų funkcionierių, sprendžiančių LPSK reikalus, liks savo vietose. Taigi už esamas problemas ir trūkumus LPSK atsakomybę suversti A.Sysui ir jo kolegoms iš sekretoriato, neprisiėmus atsakomybės visiems LPSK valdybos ir tarybos nariams, yra, švelniai tariant, neetiška. Kita vertus, be LPSK valdybos ir tarybos narių darbo ir palaikymo naujasis pirmininkas kalnų nenuvers.

Vadinasi, tobulinant LPSK veiksmų strategiją, rengiant jos projektą ir įgyvendinat jį, turi dalyvauti visi LPSK valdybos, tarybos bei regionų, jaunimo, moterų atstovai. LPSK pirmininkas, jo pavaduotojas ir generalinis sekretorius yra atsakingi už šį procesą.

Dabar nemažai kalbama, kad profesinės sąjungos neturi veiklos strategijos ir čia glūdi nesėkmių šaknys. Manau, tai netiesa. LPSK turi strategiją, yra veiklos kryptys, patvirtintos LPSK steigiamajame suvažiavime.

Teigiantieji, kad nėra strategijos ir reikia ją kurti iš naujo, kažkodėl prieš akis nepasideda LPSK pagrindinių veiklos krypčių iki 2006 metų ir nepasako, ką čia būtina keisti. Taip pat būtų gerai, kad visi aiškintumėmės, kodėl kai kurie tikslai nepasiekti ir siūlyti, ką reikėtų daryti.

Diskutuojant dėl LPSK įstatų tobulinimo, galime pastebėti, jog siūlymai keisti atstovavimo valdyboje ir taryboje principus nėra gerai pasverti. Skubotas tokių pasiūlymų svarstymas neeiliniame suvažiavime gali padaryti meškos paslaugą pačiai LPSK ir jos nariams.

Abejotinas siūlymas sumažinti valdybos narių dvigubai ir rinkti jos narius taryboje. Šiuo atveju bus pažeistos pusės LPSK narių – steigėjų atstovavimo teisės.

Logiškas siūlymas, kad jaunimo, moterų ir regionų atstovai būtų deleguojami tik į tarybą.
Vertas dėmesio pasiūlymas sudaryti LPSK sekretoriatą iš 5-7 žmonių. Tai LPSK vadovybė ir 3 šakų profsąjungų grupių (gamybinis, paslaugų, valstybės įstaigų sektoriai) deleguoti atstovai.
Profesinių sąjungų regioninių junginių darbo koordinavimas turi būti LPSK sekretoriato funkcija. Kadangi LPSK regioniniai renginiai atstovaujančiojo profesinių sąjungų organo statusą turi tik regioniniu (savivaldybės, miesto, apskrities) lygiu, jų atstovų dalyvavimas LPSK organuose (valdyboje, taryboje, delegavimas į konferencijas ar suvažiavimus) prieštarautų vientiso atstovavimo principui ir atsirastų profesinių sąjungų narių dvigubas atstovavimas. Kadangi visi LPSK vadovaujančiųjų ir vykdančiųjų organų posėdžiai yra atviri, regioninių junginių, taip pat ir moterų bei jaunimo centrų atstovai juose galėtų dalyvauti stebėtojų teisėmis, pasisakyti ir teikti pasiūlymus. Reikėtų aiškiai nustatyti, kad LPSK regioninis padalinys yra LPSK sekretoriato struktūrinis vienetas ir jo veiklą koordinuoja sekretoriatas, o finansuoja LPS konfederacija. Praktinėje veikloje tikslinga būtų reguliariai rengti sekretoriato posėdžius, kuriuose dalyvautų regioninių junginių atstovai.

Dabar apie LPSK veiklą po neeilinio suvažiavimo. Pirmiausia reikia įvardinti LPSK krypčių nevykdomas nuostatas ir numatyti praktinius veiksmus. Antra, įvertinus dabartinę situaciją, veiklos kryptis papildyti nuostatomis dėl profesinių sąjungų ir darbo tarybų santykių, dėl profesinių sąjungų misijos kontroliuojant darbo įstatymų laikymąsi, dėl profesinių sąjungų struktūrų tobulinimo ir solidarumo globalizacijos. Čia turima omenyje nacionalinių profsąjungų centrų vienijimosi perspektyva.

Kadangi strategija be taktikos nieko verta, po neeilinio suvažiavimo naujajam pirmininkui ir jo kolegoms valdyboje, taryboje ir sekretoriate teks susitarti dėl veiksmų taktikos. Manau, kad čia turėtų dominuoti socialinio dialogo, derybų, pagrįstų įtikinamais argumentais, bei galimų susitarimų su Vyriausybe ir darbdaviais principas. Neišnaudojus visų šio principo galimybių, nederėtų veikti radikaliai. Kaip veiksminga priemonė, daranti poveikį socialiniams partneriams (Vyriausybei ir darbdaviams), galėtų būti kreipimasis į visuomenę atskleidžiant antihumanišką Vyriausybės ir darbdavių ekonominę ir socialinę politiką.

Dalydamasis šiomis mintimis, žinau, kad į LPSK pirmininko pareigas pretenduoja keturi kandidatai: dr. A.Bružas (Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas), R.Turonis (Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga), K.Simonavičius (AB “Mažeikių nafta” profesinės sąjungos pirmininkės pavaduotojas) ir A.Černiauskas (VRS respublikinės profesinės sąjungos pirmininkas). Daugumą iš jų gerai pažįstu ir vertinu teigiamai. Tačiau bėda yra ta, kad jie nespės parodyti savo nuostatų einant atsakingas LPSK pirmininko pareigas. Mat kyla klausimas, ar pakaks 10 minučių pasisakymo neeiliniame suvažiavime apie savo programą, kad delegatai nenupirktų “katės maiše”.

Algirdas Kvedaravičius
LPSK pirmininko pavaduotojas