Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) rugsėjo 27 d. dalyvavo “Eitynėse už ateitį” Vilniuje. Tai buvo pasaulyje vykusių protesto akcijų prieš klimato šilimą „Fridays For Future“ („Penktadieniai už ateitį“) dalis.
LPSK tarptautinių ryšių sekretorė Vaiva Sapetkaitė, sakydama kalbą mitinge, papasakojo ne tik apie Lietuvos, bet ir Europos ir Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijų iniciatyvas ir įsipareigojimus pereinant prie naujos – tvaresnės – ekonomikos.
„Pokyčiai privalo būti įgyvendinami rūpinantis darbuotojais ir padedant jiems lengviau prisitaikyti prie pokyčių. Investicijos į jų kvalifikacijos kėlimą, perkvalifikavimą naujoms darbo vietoms, reali socialinė pagalba yra neatskiriami. Perėjimas turi būti sąžiningas ir socialiai orientuotas, pagrįstas realiu pakankamu finansavimu“, – kalbėjo LPSK atstovė.
Eitynių dalyvių reikalavo, kad:
1. Klimato krizės problema taptų prioritetu šalies politikoje, ekonomikoje, švietime ir žiniasklaidoje;
2. Iki 2030-ųjų būtų pasiektas šiltnamio efektą sukeliančių dujų neutralumas;
3. Būtų imamasi visų įmanomų priemonių, kad planetos atšilimas neviršytų 1,5 laipsnio lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu;
4. Priimant sprendimus būtų remiamasi naujausiais moksliniais tyrimais;
5. Atsakomybė kovoje su klimato kaita būtų skirstoma proporcingai daromai žalai; daugiausiai atsakomybės prisiimtų labiausiai teršiantys.
Nuo rugsėjo 20 iki 27 dienos pasaulyje vyko savaitė už klimatą. Milijonai žmonių protestavo gatvėse, reikalavo valdžios institucijų priimti klimatui nekenkiančius sprendimus ir atsisakyti šiltnamio efektą skatinančių anglių naudojimo.
Visa Vaivos Sapetkaitės kalba proteste:
“Šiandien džiaugiuosi būdama su jumis visais ir pakartodama, kad profesinės sąjungos palaiko aplinkosauginį aktyvizmą ir yra pasiruošusios nudirbti savo darbų dalį kovojant su klimato krize. Didžiuojamės, galėdami prisijungti prie tokios įkvepiančios jaunuolių užvestos iniciatyvos Lietuvoje.
Ne tik Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija remia reikalavimus imtis konkretesnių veiksmų kovojant su klimato kaita ir bandymus kuo greičiau ir geriau prie jos prisitaikyti. Pavyzdžiui, mes priklausome Tarptautinei profesinių sąjungų konfederacijai, veikiančiai kone visame pasaulyje ir Europos šalių nacionalines konfederacijas, vienijančiai Europos profesinių sąjungų konfederacijai. Abi jos aktyviai prisideda prie įvairių aplinkosaugos iniciatyvų ir į savo plačią veiklą yra glaudžiai integravusios aplinkosaugos principus. Europos profesinių sąjungų konfederacija tai yra paskelbusi netgi vienu iš visos organizacijos strateginių prioritetų šiai iki 2023-ųjų truksiančiai kadencijai. Profesinių sąjungų pasaulyje tai yra didelis dalykas ir aiškus įsipareigojimas. Tai reiškia, kad bendraujant su politikais, derantis su Europos Sąjungos institucijų atstovais, verslo pasaulio žmonėmis, vertinant įvairius prekybos susitarimus šie klausimai taip pat bus keliami.
Paprastai tariant, profesinės sąjungos sako: „mirusioje planetoje darbų nėra“. Juk kiekvienas racionaliai mąstantis žmogus turi suvokti paprastą tiesą – yra ne tik žalinga planetai, bet ir pavojinga žmonijai koncentruotis į trumpalaikį pelno ar patogumo siekimą, jei ilgainiui tai mus ves prie nestabilaus klimato, už ko padarinius teks sumokėti kur kas daugiau. Ne tik vyriausybėms ir institucijoms, kurioms pirmiausia teks atliepti į šiuos iššūkius, bet ir tam pačiam verslui.
Tai išvysime ir tiesiogiai (kai darbovietės privalės būti geriau pritaikytos prie karščio ar šalčio), tiek netiesiogiai (pavyzdžiui, per pakitusias tiekimo grandines, kai prastesnis priėjimas prie gamybinių medžiagų pareikalaus nemažai papildomų sąnaudų).
Taip, aišku, kodėl dalis Europos valstybių nenori pereiti nuo taršių, bet įprastų ir be didelių investicijų ar darbuotojų perkvalifikavimų veikiančių anglies jėgainių. Kai kurie regionai, pavyzdžiui, Lenkijoje visiškai priklausomi nuo šio sektoriaus veiklos. Nors visi tarsi supranta, kad tai nėra tvaru, kad, norint pereiti prie švaresnės, mažų anglies dioksido emisijų ekonomikos, pertvarkos reikės. Daug politikų ir žmonių bijo, kad tai pakenks ekonomikai, taip pat daug – ypač prasčiau išsilavinusių darbuotojų bijo, kad praras darbus.
Mums, kaip profesinėms sąjungoms taip pat be galo rūpi, kad pereinant prie naujo tipo ekonomikos kuo mažiau nukentėtų darbuotojai. Tai yra, kad kuo mažiau darbų būtų prarasta – dėl to būtina kuo skubiai daug investuoti į pažeidžiamų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ir perkvalifikavimą, kad jie geriau prisitaikytų prie kitokių įgūdžių reikalaujančios darbo rinkos, o netekus darbo jiems turi suteikta pakankama socialinė pagalba, kol bus pereita į kitą veiklą.
Vis tik priemonių, kaip siekti abiejų tikslų yra. Pavyzdžiui, ES yra sukūrusi platformą, skirtą padėti nuo anglies priklausomiems regionams pereiti prie švaresnių industrijų ir tam skirta nemažai lėšų – 26 mlrd. eurų iš Modernizacijos fondo. Vis dėlto Nacionalinių energetikos ir klimato planų analizė atlikta parodė, kad dalis ES šalių narių nori pasilikti anglimi kūrenamas jėgaines ir po 2030-ųjų, bet tam skirta parama mielai naudojasi.
Nors perėjimas prie švaresnių sektorių kainuos nemažai, tai vis tiek ekonomiškiau nei kovoti su pasekmėmis, kurios ateis to nedarant.
Pabaigai: inovacijų poreikis kasdien auga, bet kol kas mūsų darbdaviai stengiasi ekonominį augimą palaikyti veikiau grįsdami pigia darbo jėga, o ne investuodami į inovacijas. Kitaip tariant, dažnai mieliau ieškoma darbuotojų už kuo mažesnį atlyginimą ar jų atsivežama iš trečiųjų šalių, o ne pereinama prie didesnės pridėtinės vertės produktų ir paslaugų kūrimo, naujų pažangesnių sektorių stiprinimo. Nors nemaža dalis verslų pigumo laikosi įsikibę tarsi paskutinio šiaudo, toks modelis ne tik nėra tvarus, bet jau išsemtas. O ilgalaikėje perspektyvoje – kenksmingas valstybei. Inovacijas, mokslo ir verslo bendradarbiavimo gerinimą Lietuvai rekomendacijose nuolat pabrėžia ir tarptautinės organizacijos, bet vietoj to švaistome laiką ir ribotus išteklius mažaverčiams dalykams taip ir neįstengdami pereiti į XXI amžių. O kol darbdaviai nekeis savo atgyvenusių praktikų, dalis darbuotojų tiesiog rinksis dirbti kitose šalyse.
Beje, kaip aiškina Tarptautinė darbo organizacija, labiausiai nukentės sunkiausiai gyvenantys, nes jiems bus sunkiausia prisitaikyti prie pokyčių. Kitaip tariant, nedirbantys ar mažai uždirbantys, dirbantys neformalioje ekonomikoje, sezoniniai darbuotojai, sau darbo vietą susikūrę žmonės. Pokyčiai labiau veiks mažas ir vidutines įmones (o tokios sudaro virš 90 proc. visų Lietuvos įmonių), taip pat sektorius, priklausomus nuo gamtinių resursų ir klimato sąlygų (energija, vanduo, žemės ūkis ir maisto, turizmas transportas ir kita). Kadangi labiau nukentės besivystančios šalys, tai skatins migraciją į turtingesnius regionus – taip pat ir ES, kas apkraus nacionalines socialines sistemas. Taip pat daugiau nukentės moterys (dėl daug kur vis dar gajos lyčių nelygybės ir nevienodų galimybių), kas atsilieps neigiamai šeimoms, nes moterys linkusios pinigus investuoti į vaikų gerovę, sveikatą, jų švietimą ir pan. Jų situacijos blogėjimas ilgainiui negatyviai atsilieps visuomenėms, taigi, tai turės platesnių pasekmių nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kova su klimato kaita, oro ir vandens tarša yra kiekvieno iš mūsų reikalas. Kiti tuo nepasirūpins. Turime prisiimti tiek atsakomybę, tiek lyderystę.”
