Mums reikia pergalvoti, kaip kuriame viešąją politiką, ir nukreipti visas sritis į misiją. Dabartinė ekonomikos sistema yra ydinga ir privedė mus prie klimato katastrofos, didėjančių nelygybių, vis mažesnę dalį iš sukurtos vertės gaunančių darbuotojų ir nusilpusio viešojo sektoriaus, sunkiai gebėjusio mobilizuotis prieš pandemiją. Sprendimas – geriau modeliuoti sprendimus ateičiai. Tai reiškia realų ir konstruktyvų įvairių grupių įtraukimą; profesinės sąjungos čia irgi turi vaidinti svarbų vaidmenį.

***

Trijų dienų aukšto lygio konferencijoje „Link naujo socioekologinio susitarimo“ dalyvavo daug šiandieninės Europos lyderių – akademikų, aukštų politikų, sociologijos, ekonomikos bei aplinkosaugos srityse pripažintų ekspertų ir įvairių Europos valstybių profesinių sąjungų atstovų. Vienoje iš diskusijų dalyvavo ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė. Konferenciją suorganizavo Europos profesinių sąjungų konfederacija bendrai su Europos profesinių sąjungų institutu.

Reagavimas į problemas

Pagrindinė sesijos „Misija ekonomika: gidas kapitalizmui keisti“ pranešėja, Londono universiteto koledžo inovacijų ir viešosios vertės ekonomikos profesorė, Inovacijų ir viešosios paskirties instituto įkūrėja Mariana Mazzucato įsitikinusi, kad mums reikia pergalvoti, kaip šiandien kuriame ir įgyvendiname viešąją politiką: „Dažniausiai reaguojame, kuopdami netvarką kažkam įvykus, o ne susitelkiame į esminį konkretų tikslą, kitas sritis pakreipdami link jo. Pavyzdžiui, matome milžiniškų bėdų dėl klimato, bet tebejudame per lėtai. O dėl kai kurių tikslų net grįžtame atgal. Darnaus vystymosi tikslas dėl kovos su nelygybe yra vienas tokių pavyzdžių – dalyje šalių situacija blogėja.“

Viena pagrindinių profesorės žinučių, kad būtina pereiti prie rinkos kūrimo, o ne jos taisymo („market shaping instead of market fixing“) – per daug dalykų kapitalizme neveikia tinkamai: reikia keisti tai, kaip funkcionuoja ekonomikos – kiek ilgai galime sau leisti kovoti su pasekmėmis?

Taip pat nutiko ir su pandemija, aiškiai atskleidusia, kad daug šalių viešasis sektorius yra nustekentas ir  ženkli dalis jam įprastų funkcijų perduota subkontraktoriams. Anot M. Mazzucato, nestebina, kad nemažai šalių nebuvo tokios veiksmingos, ypač iš pradžių: „Net kur kas mažiau išsivystę kraštai pasirodė kur kas geriau nei Jungtinė Karalystė, nes geriau finansavo viešąjį sektorių, pavyzdžiui, Vietnamas, Keralos valstija Indijoje.“

Sugrąžinkime politikai misiją

Daug aktualiausių problemų pasaulyje „palenda“ po Darnaus vystymosi tikslais. Nors kiekvieną jų pasiekti nelengva, istorijoje turime daug pavyzdžių, kaip įvairių sektorių mobilizacija konkrečiai misijai pasiteisina. Svarbiausia neužsižaisti bandant pagerinti sektorius atskirai, o juos visus įdarbinti sprendžiant išgrynintus esminius tikslus – kad ir klimato kaitą ar kovą su skurdu.

Profesorė palygino dabartinius iššūkius su tikslu pasiekti Mėnulį. Kai JAV prezidentas Kennedy paskelbė tikslą, kad reikia pirmiems pasiekti Mėnulį, jis neslėpė, kad tai daug kainuos. Susikoncentruota į tikslą, kurį būtina atlikti, o „detales“, kaip finansuoti, atlikti (daug skrydžiui reikalingų dalykų nė nebuvo), nuspręsta išsiaiškinti pakeliui.

„Tai konstruktyvaus ir dinamiško viešojo ir verslo sektorių bendradarbiavo pavyzdys dėl bendro tikslo, – pažymi ekonomistė. Suaktyvinta daug ekonomikos sričių siekiant įgyvendinti vieną brangų ir labai sudėtingą tikslą. Šiandien tai vadintume rezultatais grįstu biudžeto sudarymu.“

Taip pat ji prideda, kad kaltinti viešąjį sektorių dėl jo biurokratijos – kvaila: „Žinoma, kad mums reikia biurokratijos – čia svarbesnis klausimas, ar ji dinamiška, ar statiška ir inertiška. Dažnai net nesusimąstome, kiek dalykų nebūtume turėję ar turėję vėliau, jei nebūtų rizikuota imtis tokio didelio iššūkio – didelė mokslo pažanga padaryta būtent viešajam ir privačiam sektoriams bendradarbiaujant dėl šio tikslo“.

Daug vyriausybių praleido progą

 Kad dabartiniam ekonomikos valdymui būtini pokyčiai, kalbama plačiai. Ne išimtis, ir neseniai vykęs Davoso forumas. Vis tik padėčiai taisyti reikia trijų pagrindinių dalykų – realios privataus sektoriaus orientacijos prisidėti prie globalių problemų sprendimų; surišti valstybines paskolas ar pagalbą verslams su aiškiomis sąlygomis, reikalingomis misijai įgyvendinti; vyriausybėms nustoti būti pasyviomis stebėtojomis ir geriau modeliuoti ekonominius sprendimus, įtraukiant daug skirtingų suinteresuotų veikėjų.

Pasak Mazzucato, daug didžiųjų dabartinių pasaulio iššūkių kilo būtent dėl to, kaip sumodeliavome kapitalizmą. Tiesa, egzistuoja aibė jo atmainų ir tai nėra nekintanti sistema: tai reiškia, kad įmanoma sušvelninti sisteminius neigiamus šalutinius padarinius. Vis dėlto tam reikia proaktyvaus požiūrio: „Daug vyriausybių praleido progą tapti aktyviomis rinkų kūrėjomis bei modeliuotojomis ir nepasinaudojo šansu mūsų ekonomikas paversti tvaresnėmis bei įtraukesnėmis. Tokių dalykų nepasieksi, jei tik taisysi nepasisekusius dalykus po visko“.

Dabar darbuotojams tenkanti dalis – rekordiškai maža, o rekordiniai pelnai neinvestuojami atgal į ekonomiką. „Bijoma, kad robotai perims darbus? Ne, tai nebūtų problema, jei pelnas būtų reinvestuojamas“, – įsitikinusi profesorė, pabrėždama, kad tai tik dar labiau aštrina nelygybę.

Pavyzdžiui, dabar didelė dalis finansinio sektoriaus pelno grįžta į tą patį finansų sektorių (būtent dėl to ankstesnė finansų krizė buvo tokia didelė). Ne mažiau svarbu ir tai, kad verslo sektorius  koncentruojasi į trumpalaikius tikslus. Apskritai mums, kaip visuomenėms, reikia pergalvoti kaip kuriama vertė ir užtikrinti, kad tikslai kurtų sinergiją, o ne kenktų vieni kitiems. Jei ankstesnius žingsnius atliktume teisingiau, nereikėtų tiek daug koncentruotis į perskirstymo fazę. Pavyzdžiui –  ES paskelbtas Žaliasis kursas turi atsispindėti visuose sprendimuose, bet taip nėra: dabar didelė dalis lėšų pandemijos pasekmėms atliepti teko iškastinio kuro ar juo grįstoms sritims.

Parama – tik su sąlygomis

Gerą progą esminiams  pokyčiams turime net dabar: šiuo metu dėl pandemijos ES skiriama daug lėšų grantais ir paskolomis. Nors kai kuriose šalyse joms gauti yra aiškios sąlygos, pasitarnaujančioms bendriems tikslams, kitur jos tiesiog išdalinamos verslams be jokių į misijas orientuotų reikalavimų ir taip vėjais paleidžiama proga paskubinti reikiamus pokyčius. „Visame pasaulyje dideli mokesčių mokėtojų pinigų srautai tenka įvairiems tikslams, bet galiausiai naudą gauna kompanijos, o žmonėms netenka nieko“, – kritikuoja profesorė, pridėdama, kad kai kurios valstybės dėl šios progos susiprato jau anksčiau.

Pavyzdžiui, automobilių gamintojas „Reno“ ir avialinijos „Air France“ turėjo įsipareigoti sumažinti savo anglies dvideginio emisijas, kad gautų pagalbos pinigų. Tas pats nutiko su Vokietijos plienu, kai susiduriant su sunkumas kreiptasi dėl didelės paskolos, ji suteikta su griežtomis sąlygomis, jog gamyboje sumažėtų anglies dioksido išskyrimas ir ji taptų efektyvesnė. Tai – sėkmės istorija, privedusi prie inovatyviausio „žalio“ plieno sektorių pasaulyje. Visgi tai nutiko ne iš geros valios, o todėl, kad galvota strategiškai ir didelė valstybės paskola aiškiai sieta su tvarumo siekiu.  Iš to turėtų pasimokyti ir kitos vyriausybės, nes šiame kontekste yra daug blogų pavyzdžių – tarkime, Jungtinėje Karalystėje skirta daugybė pinigų avialinijoms „Easy Jet“, bet mainais neprašyta jokių visuomenei naudingų įsipareigojimų.

Tai gali būti pritaikyta ne tik klimato kaitos kontekstui –   Austrija, Danija sugebėjo su ta pačia taktika pasistūmėti dėl globalios mokesčių vengimo problemos, siekiant užkardyti didelių korporacijų naudojimąsi „mokesčių rojais“ ir panašiomis spragomis, dėl ko valstybės netenka daugybės įplaukų į biudžetus.

Esminiai pokyčiai be stipraus viešojo sektoriaus neįmanomi

 Komentuodama M. Mazzucato pranešimą Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė pritarė, kad verslo geranoriškumo skubiems bei rimtiems pokyčiams tikrai nepakaks. Juolab kad Lietuvoje aplinkosaugos ir klimato kaitos temos toli gražu nėra pasiekusios politinės darbotvarkės prioritetų.

Kaip ir M. Mazzucato, ji pabrėžė problemą, kad susiduriant su egzistenciniais iššūkiais, vis dar neieškoma ilgalaikių ir tikrų jų sprendimų.

„Dėl pandemijos valstybes pasiekia daug paramos ir kiekvienoje ES šalyje kuriami nacionaliniai Gaivinimo ir atsparumo planai, tačiau, kaip ir perspėjo profesorė, matome, kad per dažnai pasirenkamas lengvesnis kelias bei „gesinami gaisrai“, t. y. rūpinamasi šios dienos problemomis“, – sako I. Ruginienė.

Pasak jos, tegalima tik sutikti, kad pandemija parodė tikrąją viešojo sektoriaus svarbą. Dėl to reikia ne mąstyti kaip kuo daugiau jo funkcijų turi perimti verslas, o kaip jį padaryti stipresniu, dinamiškesniu ir kūrybiškesniu.

„Be to, reikia iš galvos išmesti tą mitą, kad viešasis sektorius yra blogas, neveiksmingas, o, štai, privatus sprendžia problemas kur kas geriau. Įvairių šalių patirtis paneigė tai ne kartą ir ne du, – pažymi I. Ruginienė. – Pandemija parodė, kad viešasis sektorius be galo svarbus – privalome  jį gerinti. Dabar jo „optimizavimas“ sprendžiamas paprastai – privatizuoti ir tiesiog atleisti dalį darbuotojų. Negerai ir tai, kad turime du konkuruojančius sektorius, o pasiekti galėtume daugiau, jei žiūrėtume strategiškai ir ieškotume kaip jiems bendradarbiaujant pasiekti geresnių rezultatų. Manau, kartais būtume maloniai nustebinti.“

Aprašytos sesijos vaizdo įrašas (anglų kalba) – čia.