Ar tik neteks emigruoti neseniai paaukštintai specialistei?

Jei bus vykdomas Aplinkos ministerijos siūlomas valstybinių miškų reformos variantas ir steigiamas vienas šalies miškų urėdijų administracinis centras, neišvengiamai darbo neteks šimtai miškininkystės specialistų, didžiąją darbo dalį atliekančių ne miške. Nemenčinės miškų urėdijoje neseniai iš eigulės miškotvarkos inžiniere tapusi Viktorija Anikevičienė drauge su savo vyru Šarūnu taip pat labai sunerimę, nes šis paaukštinimas tiesiog gali reikšti darbo vietos bei namų praradimą.

Miškininkės specialybę 28 metų V. Anikevičienė įgijo tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete prieš penkerius metus. Moteris save vadina miškininke iš pašaukimo ir labai baiminasi dėl Aplinkos ministerijos siūlomo valstybinių miškų reformos varianto.

Miškininkystė – išsipildžiusi svajonė

Anuomet Kretingos rajono Kulupėnų kaime gyvenusi moksleivė kartu su miškininkais sodindavo mišką Žemaitijos giriose. Šis darbas, kuris net daugeliui suaugusiųjų gali pasirodyti labai nelengvas, Viktorijai buvo tikra šventė. Iki pat abitūros egzaminų ji stengėsi nepraleisti nė vieno miškasodžio ir tikina, kad niekas jos nevertė ir neragino to daryti. Gal tai lėmė, kad jos tėvai, kaip miško rangos paslaugų teikėjai, daug laiko praleisdavo miške ar kad profesionalūs miškininkai savo atsidavimu darbui pelnė paauglės pagarbą ir susižavėjimą. Bet kuriuo atveju anuometinius miškasodžius Viktorija laiko lemtingais, pasirenkant savo gyvenimo kelią.

„Man, anuometinei moksleivei, miškininko profesija atrodė labai pakylėta ir romantiška, o miškas – kaip tikra šventovė. Todėl gana anksti kryptingai ėmiau siekti tikslo. Kibau papildomai mokytis biologijos, ėmiau domėtis, kur galėčiau studijuoti miškininkystę, kokius egzaminus reikės laikyti“, – prisiminė pašnekovė. 2008 m. įstojo į tuometinį Lietuvos žemės ūkio universitetą (dabartinį ASU). Miškininkystės bakalauro studijas baigė itin sėkmingai – kurse tarp miškininkų pagal įvertinimų vidurkį buvo geriausia. Gerus mokslo rezultatai įvertino ir universiteto vadovybė – Viktoriją pakvietė tęsti studijas magistro laipsniui įgyti, ir ji lengvai įstojo į valstybės finansuojamą vietą. Magistro studijas taip pat baigė su pagyrimu už labai gerą mokymąsi, o magistro darbą apgynė aukščiausiu įvertinimu.

Nedvejodama ėmėsi eigulės darbo

Nemenčinės miškų urėdijoje įsidarbino 2013 m., dar studijuodama magistrantūroje. „Išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą penktadienį vakare, o pirmadienį ryte paskambino iš Nemenčinės ir pasiūlė eigulės darbą. Labai apsidžiaugiau ir nedvejodama sutikau. Taip atsidūriau pas labai gerą girininką Kęstutį Počiejų, tikrą savo profesijos žinovą. Labiausiai patiko, kad jis, kaip ir priklauso geram miškininkui, yra tikras gamtininkas. O dabar dažnai pasigirsta viešų pareiškimų, kad miškininkams labiausiai mediena ir gamyba terūpi… Man labai pasisekė, kad K. Počiejus, kaip puikus pedagogas, savo žinias man mokėjo perduoti“, – sėkminga darbo pradžia džiaugėsi Viktorija.

Ar ką tik universitetą baigusiai jaunai merginai nepasirodė eigulės darbas per sunkus? Juk priskirtas valdas prižiūrint po miškus nuo ryto iki vakaro tenka vaikščioti. Ir ne tik patogiais keliukais.

„Vaikščioti po miškus buvo nei sunku, nei nusibodo. Miške įdomu: kasdien vis ką nors naujo pamatai. Tai briedis ant keliuko išėjo „pasisveikinti“, tai vilkų banda pėdas sniege paliko… Be to, gamtoje vaikščioti dar ir labai naudinga sveikatai“, – sakė Viktorija.

Paaukštinimas nebedžiugina

Viktorija eigule dirbo metus. Netrukus urėdas pasiūlė girininko pavaduotojos darbą kitoje girininkijoje. Eidama šias pareigas patirties sėmėsi apie dvejus metus, o prieš metus pakilo dar vienu karjeros laiptu – buvo pakviesta dirbti į administraciją ir iki šiol vykdo miškotvarkos inžinierės pareigas. Bet dabar labai neramu: kiek dar dirbs šį darbą ir kada planuojamos reformos šluota ją, kaip ir daugelį kitų kolegų, tiesiog ims ir iššluos kaip tai sistemai nebereikalingus?

„Pagal dabar susidariusią padėtį atrodo, jog šis kilimas man gali kainuoti darbo vietą ir namus. Jeigu būčiau likusi girininkijoje, būtų didesnė tikimybė, kad turėsiu darbą“, – apmaudo neslėpė V. Anikevičienė. Dabar, planuojant naikinti urėdijas, anot Viktorijos, daugelis jaunų specialistų, kaip ir ji pati, gyvena mintimis, jog tai, ko mokytasi, ką dėstytojai kelerius metus kuo nuoširdžiausiai aiškino savo studentams, greitai Lietuvoje jau bus nebereikalinga.

Ar bus priversta emigruoti?

Anikevičienė neslepia, kad jos šeimos situaciją komplikuoja ir tai, jog ir jos vyras Šarūnas dirba toje pačioje miškų sistemoje – Generalinėje miškų urėdijoje. Atrodo, kad, atlikus AM siūlomą reformą ir panaikinus šią instituciją, su darbu tektų atsisveikinti ir jam. „Šiuo metu gyvename tarnybiniame bute. Taigi su siaubu galvojame, kad greitai liksime ir be namų, ir be darbo. Kai dar nebuvo kalbama apie Aplinkos ministerijos siūlomos reformos modelį, kai jautėmės stabiliai, nusipirkome automobilį lizingu. Tikrai būtume to nedarę, jei būtume žinoję, kad viskas taip pasisuks. Tad dabar mūsų šeimos gyvenimas tikrai nepavydėtinas“, – sakė V. Anikevičienė. Ji prisipažino, kad abu su vyru jau pradėjo svarstyti apie emigraciją iš Lietuvos. Viktorija ir Šarūnas Anikevičiai teigia, kad nebijo darbo, bet apgailestauja, jog savo šalyje tampa niekam nereikalingi nei savo darbu, nei įgytomis specialiomis žiniomis. „Kiek stebiu padėtį, tai niekas neaišku. Teigiama, kad reikia tik vienos įmonės. O kaip, kas, kiek tai kainuos, kur po to dėsis žmonės – nežinia, niekas nieko nepaaiškina. Dar kol kas nemačiau nė vieno realaus pagrįsto paskaičiavimo. O juk pati šalies Prezidentė aiškiai sakė: reformos vykdytojai turi ne tik gerai pasirengti planuojamai pertvarkai, gerai viską apskaičiuoti, bet ir įtikinti visuomenę bei pačius miškininkus tokių pokyčių būtinybe bei nauda. O ką matome? Nežinią, didelę įtampą ir jokio rimto pagrindimo, kad būtina įgyvendinti būtent tokį reformos modelį“, – svarstė pašnekovė.

Skubotai ir neapgalvotai

Nemenčinės miškų urėdijos urėdas Eligijus Ryškus pripažįsta, jog šiuo metu urėdijoje tvyro labai slogi nuotaika. Administracijoje dirba 17 darbuotojų. Pastaruoju metu kas rytą į darbą jie važiuoja su dideliu nerimu: kokie nurodymai nusileis iš aukščiau – jau atleis iš darbo ar dar ne. Pasak urėdo, reforma sukėlė didelę įtampą tarp darbuotojų – administracijos darbas kažkodėl priešpastatomas girininkų ir eigulių veiklai.

Ryškus įsitikinęs, kad reforma atliekama skubotai ir gerai neįvertinus miškininkų darbo specifikos. „Kad ir miškų gaisrai. Kaip jie bus gesinami, kas tai atliks? Nelabai įsivaizduoju, kaip galima spręsti šią problemą pagal numatomą Aplinkos ministerijos reformą. Juk mišką turi gerai pažinti, kad greitai rastum, kur tas gaisras kilo. O jei šios funkcijos bus atliekamos centralizuotai, neįsivaizduoju, kas iš to išeis“, – svarstė E. Ryškus. O tai, kad urėdijos gavo nurodymus šiemet neatlikti jokių investicijų į ūkį, jau savaime reiškia tam tikrą nuosmukį. Anot pašnekovo, Aplinkos ministerijos argumentai, kad reformai vykdyti neprireiks valstybės biudžeto lėšų, – iš piršto laužti. Tai tarsi perdėliojimas iš vienos lentynos į kitą. Juk jei pertvarka, kaip žadama, bus vykdoma urėdijų lėšomis, pastarosios liks „tuščiomis kišenėmis“. Kokiomis lėšomis veikla bus vykdoma po reformos, taip ir lieka neaišku. Lieka neaiškūs ir daugelis kitų siūlomos reformos dalykų.

 

Informacijos šaltinis: žurnalas „Miškai“ 2017/balandis/ Žurnalistė Ligita Juodvalkienė