Prancūzijoje įvyko antroji protestų ir streikų banga prieš prezidento Emmanuelio Macrono planus pensinį amžių padidinti nuo 62 iki 64 metų. Streiką organizavo aštuonios pagrindinės profesinės sąjungos, kurios sutrikdė mokyklų, viešojo transporto ir naftos perdirbimo gamyklų veiklą.
Profesinė sąjunga CGT pranešė, kad vien Paryžiuje susirinko pusė milijono protestuotojų, o bendras skaičius Prancūzijoje siekia net 2,8 mln.
Jau per savo pirmąją kadenciją 2019 m. E. Macronas bandė pertvarkyti Prancūzijos pensijų sistemą išprovokuodamas didelį pasipriešinimą gatvėse. Visgi vyriausybė turėjo atidėti savo planus, kai užklupo Covid-19 pandemija.
Dabar vyriausybė ketina įgyvendinti planą – padidinti pensinį amžių, nors neseniai atliktos apklausos parodė, kad daugiau nei du trečdaliai prancūzų tam prieštarauja. E. Macronas ir ministrė pirmininkė Elisabeth Borne taip pat susidurs su Nacionalinės Asamblėjos žemųjų rūmų pasipriešinimu. Tačiau didžiausią pasipriešinimą sukėlė įtakingos profesinės sąjungos, tokios kaip CGT ir CFDT.
Reforma vyksta tuo metu, kai daugelis Prancūzijos namų ūkių patiria spaudimą dėl infliacijos ir kylančių energijos kainų. Žmonių perkamoji galia išlieka mažesnė nei prieš Rusijos karą Ukrainoje. E. Macronui ir jo vyriausybei bus sunku įtikinti prancūzus, kad reikia reformuoti pensijų sistemą.
Protestų intensyvumą provokuoja profsąjungų nenoras atsisakyti sunkiai iškovotų laimėjimų ir Prancūzijos piliečių suvokimas, kad reforma yra ataka prieš tautos gerovės sistemą. Dar 1930-aisiais kairieji triumfavo išsikovoję teisę streikuoti, apmokamas atostogas ir nedarbo draudimą.
Kaip rašė konservatyvus žurnalas „Le Figaro“, „nuo vyriausybės iki opozicijos visi suprato, kad prancūzų negalavimas yra susijęs su darbu, galbūt net labiau nei su išėjimu į pensiją“. Tai gali paaiškinti, kodėl protestuose sausio 19 ir 31 d. buvo daug jaunų žmonių, kurių dalis niekada anksčiau juose nedalyvaudavo.
E. Macronas antrąją kadenciją laimėjo 2022 m. balandį, surinkęs 18,7 mln. balsų prieš 13,2 mln. Marine Le Pen rėmėjų. Nepaisant to, kairiųjų rinkėjai, balsavę už E. Macroną, neremia jo politinės programos. Jie balsą už E. Macroną atidavė tik todėl, kad blokuotų kraštutinių dešiniųjų atėjimą į valdžią.
Nepaisant nesėkmių su reformomis, E. Macronas dar stengėsi atsikratyti ir „turtingųjų prezidento“ įvaizdžio. Jo vyriausybė taip pat yra vertinama kaip „pernelyg technokratiška“ ir nesilaikanti savo politinės linijos.
Prancūzijos darbo ministras Olivieris Dussoptas pareiškė, kad pensinio amžiaus didinimas nėra derybų objektas, tačiau dėl kitų dalykų esą galima diskutuoti. Po sėkmingo sausio 31-osios protesto vyriausybė išties gali persvarstyti savo poziciją.
Prezidentas galėtų nuraminti opoziciją išplėsdamas rizikingų darbų, kuriems nustatytas ankstesnis pensinis amžius, sąrašą. Jame jau yra policininkai, ugniagesiai ir kariuomenės darbuotojai, taip pat atliekantieji fizinį darbą.
E. Macrono „Renesanso partija“ ir jos sąjungininkai turi silpną daugumą Nacionalinėje Asamblėjoje ir jiems bus sunku priimti pensijų įstatymą vieniems. E. Macroną šiek tiek palaiko konservatyvioji partija „Les Républicans“, kuri pritaria pensinio amžiaus ilginimui, nors kai kurie jos nariai prieštarauja kitiems įstatymo aspektams.
Politinė kova dėl pensijų reformos tęsis dviem frontais: gatvėse ir Nacionalinėje Asamblėjoje. Profesinės sąjungos jau pažadėjo naujus protestus vasario 7 ir 11 dienomis.
Maždaug 30 parlamentarų iš paties prezidento partijos ir konservatorių „Les Républicains“ atsisakė balsuoti už dabartinės redakcijos įstatymo projektą, todėl artimiausiomis savaitėmis šis ginčytinas teisės aktas, greičiausiai, bus intensyvių parlamentinių diskusijų objektas.
Parengta pagal BBC ir France24 inf.
Gonzalo Fuentes nuotr., Reuters
