Sergejus Glovackas, Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) Europos ir Centrinės Azijos regiono vedėjas, sako, kad pagal ratifikuotų konvencijų skaičių Lietuva pasaulyje yra „vidutiniokė“.
„Atrodome geriau nei Uzbekija ar Turkmėnija, bet blogiau nei Prancūzija ar Lenkija. Lietuva iš viso yra ratifikavusi 44 TDO konvencijas iš 190. Vis dėlto 8 jų ratifikuotos dar iki II-ojo pasaulinio karo“, – apibendrina TDO atstovas.
Tarptautinė darbo organizacija yra itin svarbi tarptautinė institucija, reguliuojanti įvairialypį darbo pasaulį. Tai – vienintelė Jungtinių Tautų specializuota agentūra, kur sprendimai dėl universalių darbo standartų priimami trišaliu principu, t. y. kur žodį turi ne tik vyriausybės, bet ir darbuotojų bei darbdavių atstovai. Vadinasi, konvencijos, protokolai, rekomendacijos – tai plataus masto kompromisai tarp 187 TDO valstybių narių.
Visgi, pasak S. Glovacko, dokumentų parengimu, priėmimu ir ratifikavimu istorija nesibaigia. Reikšmingi ir teisinių iniciatyvų įgyvendinimas bei stebėsena. Čia profesinių sąjungų ir darbo inspekcijų vaidmuo ne mažiau svarbus nei skatinant vyriausybes ratifikuoti. Juk dienos pabaigoje svarbiausia tai, kas vyksta realybėje, o ne kas nugulę įstatymuose. Apie TDO veiklą ir Lietuvos padėtį kalbamės su S. Glovacku.
***
– Kaip manote, kodėl Lietuva nėra aktyvi ratifikuojant TDO konvencijas?
– Matyt, Europos Sąjungos darbo teisė, įstatyminiai aktai jas iš dalies atstoja. Kad ir kaip ten bebūtų, pastarieji vis tiek pagrįsti Tarptautinės darbo organizacijos konvencijomis.
Antra vertus, yra itin svarbių konvencijų, vadinamų fundamentaliomis, – jos privalo būti ratifikuotos. Ilgai, iki šią vasarą vykusios Tarptautinės darbo konferencijos, Lietuva buvo ratifikavusi visas 8, bet dabar jų jau 10. Be fundamentalių konvencijų dar yra kitos 4 prioritetinės konvencijos – jų ratifikavimas stipriai rekomenduotinas (Lietuva iš jų ratifikavusi 3).
Apibendrinant: šiuo metu Lietuva neratifikavusi 2 fundamentalių ir 1 prioritetinės konvencijos (tai konvencija Nr. 129, reglamentuojanti darbo saugą žemės ūkyje).
– Vadinasi, mūsų vangumas susijęs su tuo, kad mes, kaip šalis, labiau orientuojamės į Europos Sąjungos teisę?
Vis tik – pabrėšiu – TDO konvencijų ratifikavimas vis vien naudingas. Taip ratifikavusiose šalyse užtikrinami bent minimalūs įpareigojimai, ką būtina įgyvendinti darbo ir socialinėje sferose.
Paminėtina, kad paskutinė Lietuvos ratifikuota TDO konvencija yra Nr. 188 Dėl darbo žvejybos sektoriuje. Tai įvyko dar 2016 m. Anuomet Lietuvai ją ratifikavus, konvencija kaip tik ir įsigaliojo. Priminsiu, kad po konvencijos priėmimo dar būtina pasiekti tam tikrą skaičių ją ratifikavusių valstybių, jog ši įsigaliotų. Taigi, šis Lietuvos ratifikavimas – istorinis.
Žinoma, valstybės dažniausiai ratifikuoja jai aktualiausias konvencijas. Pavyzdžiui, Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, ratifikavusių konvenciją Dėl darbuotojų apsaugos nuo jonizuojančios spinduliuotės. Vėlgi – tuomet mums tai buvo svarbi tema.
– Ratifikavimas yra vienas dalykas, o įgyvendinimas – kitas. Kaip nusprendžiama, ar konvencijas ratifikavusios valstybės jas kokybiškai įgyvendina?
– Tai stebima: yra atsiskaitymo už konvencijas ciklas. Valstybės reguliariai teikia ataskaitas TDO. Yra toks TDO Ekspertų komitetas, kur sprendžiama, ar įstatymai atitinka ratifikuotos konvencijos nuostatas, valstybėms pateikiamos pastabos, rekomendacijos dėl įgyvendinimo.
– Koks yra profesinių sąjungų vaidmuo po ratifikavimo, t. y. siekiant pagerinti konvencijos įgyvendinimą?
– Priežiūra. Profesinės sąjungos gali dalyvauti valstybėms rengiant kasmetines ataskaitas dėl konvencijų įgyvendinimo. Paminėsiu, kad Lietuva yra ratifikavusi konvenciją Nr. 144 Dėl trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti. Vadinasi, Vyriausybės, darbuotojų ir darbdavių atstovai turėtų drauge svarstyti, kokia ataskaita bus teikiama. Visgi, nesutinkant su Vyriausybės pozicija, profesinės sąjungos gali teikti atskirą ataskaitą TDO.
Taigi, per ataskaitos rengimo ciklą vyriausybė arba turi įtraukti socialinius partnerius į ataskaitos rengimą, arba pateikti parengtą ataskaitą iš anksto (prieš siunčiant TDO Ekspertų komitetui) ir paklausti, ar su ja sutinkama; jei nesutinkama – sulaukti socialinių partnerių komentarų.
Ataskaitos turi būti teikiamos oficialiomis TDO kalbomis. Tai – anglų, prancūzų ir ispanų.
– Minėjote, kad TDO sankcijų neskiria. Kaip tada daroma įtaka, kad valstybės laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų?
– Yra daug priemonių. Pavyzdžiui, paveikti galima per Jungtinių Tautų struktūrą. Paprastai sakant, nuo tarptautinių įsipareigojimų laikymosi priklauso šalių tarptautinis prestižas. O pastarasis realiai atsiliepia darbui, požiūriui į tavo šalį kituose tarptautiniuose formatuose. Visame pasaulyje veikia tarptautinė architektūra ir veiksmai vienoje dalyje gali atsiliepti kitose srityse.
Pavyzdžiui, prieš porą dešimtmečių Baltarusija pažeidinėjo profesinių sąjungų teises ir tuomet buvo nuimta GSP (Generalized System of Preferences) sistema (lengvatinės prekybos sąlygos su ES narėmis). Kitas pavyzdys: Pasaulio bankas nedavė lengvatinio kredito Uzbekijai, nes rasta vaikų darbo požymių. Kol Uzbekija to neišsprendė, tol jo ir negavo.
– Sugrįžkime į mūsų regioną. Minėjote, kad TDO yra nutraukusi techninį bendradarbiavimą su Rusija. O su Baltarusija?
– Su Baltarusija bendradarbiavimas seniai nutrauktas, nes pastaroji nevykdo TDO rekomendacijų. Juk žinome, kad ten neteisėtai įkalinami žmones, profesinių sąjungų nariai, aktyvistai.
Ką reiškia, kai su šalimi nutraukiamas techninis bendradarbiavimas? Tuomet TDO nebeteikia teisinių konsultacijų, nebepadeda dėl projektų šalyse – iš esmės sustabdomas bendravimas su TDO, suspenduojami darbai.
– Ačiū už pokalbį!
Visų Lietuvos ratifikuotų TDO konvencijų sąrašas čia.