Vasario 9 d. – Tarptautinė odontologų diena. Pristatydami šią profesiją supažindiname Jus su gydytoja odontologe Rasa Bleifertiene, dirbančia Vilniaus  miesto universitetinėje ligoninėje poliklinikos vedėja.

Odontologai – nėra žmonių kankintojai

Istorija byloja, kad III amžiuje Aleksandrijoje (Egipte) gyveno krikščionė moteris, vardu Apolonija. Ji buvo nukankinta dėl tikėjimo Kristumi išraunant visus dantis. Pasakojama, kad liepsnose Apolonija šaukė žmonėms, jog kai skaudės dantį, tereiks ištarti jos vardą ir skausmas nurims. Po 300 metų ji paskelbta šventąja, o vasario 9-oji iki šiol laikoma Šv. Apolonijos diena. Jos kultas greitai paplito po visą Europą. Ilgą laiką ji buvo dantų skausmą kenčiančiųjų globėja.

Vėliau, XVIII a., garsus prancūzų chirurgas – odontologas Pjeras Fošaras (Pierre Fauchard), daugelio vadinamas šiuolaikinės (mokslinės) odontologijos tėvu, siekė, kad sugedę pacientų dantys būtų ne šalinami, kaip buvo įprasta tais laikais, bet taisomi.

Nuo seno dantų skausmas buvo aprašomas kaip labai didelis ir kankinantis, o dantų taisymas  skausmingas ir gąsdinantis. Odontologija ne tokia ir baisi specialybė, o  ją besirenkantieji – nėra žmonių kankintojai.

Vertėtų patikslinti, kad odontologija verčiant iš lotynų kalbos reiškia „mokslas apie dantis“ , o stomatologija – „mokslas apie burną“. Pavadinimas pakeistas pagal Europos Sąjungos reglamentus, tačiau esmė nepasikeitė, tad odontologai tiek pat išmano kaip ir stomatologai.

Profesinio kelio pradžia – pamerkti močiutės „dantys“

Mano pažintis su odontologo profesiją įvyko dar vaikystėje, kai kiekvieną vakarą matydavau į stiklinę su vandeniu merkiamus močiutės „dantis“. Prieš tai ji pakaukšėdavo jais, pagąsdindavo mus, bet tuo pačiu metu labai džiaugėsi, kad gali valgyti, kad gali kramtyti. Tuomet teko girdėti, kad pas stomatologus patekti yra eilės didelės, nes jų trūko, matyt, dėl nenoro dirbti svetimoje burnoje, pilnoje išgedusių dantų. Mažoje galvelėje jau tada sukosi mintis, kad aš tikrai nebijočiau tokio darbo.

Vėliau – mokyklos metai. Tuo metu mama pradėjo dirbti ambulatorijoje sanitare. Čia aš iš arčiau ir pamačiau visą mediciną. Stomatologijos kabinetas mane iš tolo užburdavo kvapu. Tuo metu mano didžiausias autoritetas, į kurį norėjau būti panaši, buvo ten dirbusi  stomatologė Genutė: energinga, griežta, reikli ir be galo daug dirbanti. Jei kiti gydytojai sugebėdavo laikas nuo laiko atsitraukti kavos pertraukėlei, tai Genutė atsakydavo, kad laiko visai neturinti.

Mokiausi labai gerai, daugelis dalykų sekėsi, buvau smalsi ir žingeidi. Mėgau ambulatorijos aplinką ir ten dirbančiuosius, visus pažinojau ir mane visi pažinojo. Vėlesnėse klasėse per vasaros atostogas pavaduodavau mamą ir dirbdavau sanitare: valydavau kabinetus, taip pat – ir stomatologijos. Gydytoja Genutė jau tada  manęs teiraudavosi, ar tik ne gydytoja planuoju būti. Buvau nedrąsi, todėl tik mintyse sukosi žodžiai, kad aš noriu būti kaip ji.

Miestelis, kuriame tuo metu gyvenau, buvo nedidelis, bet turėjau labai gerus mokytojus, kurie mus, mokinius, palaikė ir skatino svajoti, siekti ir nepasiduoti. Renkantis profesiją svajoti man apie kitas specialybes jau nereikėjo, nes puikiai žinojau ko noriu, tik trūko drąsos ir ryžto. Mano mokytojai neleido man abejoti, kad aš per „prasta“, ar per silpna. Deja, įstoti į tuometinį Kauno  medicinos universitetą (dar buvo ir akademija) studijuoti stomatologijos pavyko tik trečiaisiais metais, bet esu dėkinga ir už tuos ne studijų metus, nes teko dirbti sanitare ligoninėje su silpnais ligoniais. Tuo metu dar labiau supratau, kad noriu būti medike – gydytoja.

Matyti ne tik dantis

Vėliau prasidėjo stomatologijos studijos. Prisiminus studijų metus, juos pavadinčiau pačiais gražiausiais gyvenimo metais, tai buvo laikai, kuomet viskas atrodė įmanoma ir įveikiama. Dar prisidėjo ir Lietuvos Nepriklausomybės atėjimas su kasdien besikeičiančiu požiūriu į žmogų ir jam teikiamu gydymu. Keitėsi medžiagos ir supratimas, kad ne kiekybė, o kokybė turi būti akcentuojama gydyme. Tada aiškiai supratau, kad stomatologija mano sritis ir, kad ji svarbi medicinos šaka, kur ypač glaudžiai susijęs gydymas, mokslas bei gydymo menas ir estetika.

Tuo metu manyje susiformavo aiški nuostata, kad mano profesija reikalinga tam, kad žmonės galėtų šypsotis, galėtų bendrauti, galėtų mylėti, galėtų sakyti vienas kitam gražius žodžius. Baigusi stomatologijos studijas universitete, pradėjau dirbti Vilniuje. Mano pasirinkta studijų kryptis – bendroji odontologija – burnos gydymas.

Visada galvodavau ir galvoju, kodėl tokiame moderniame pasaulyje žmonės netenka tiek daug dantų ir kodėl žmonės nenori jų išsaugoti? Mano misija – turėti savo pacientus, kuriuos auginsiu, globosiu ir padėsiu, kad jie nuo mažiausio šeimos nario iki senolio turėtų dantis, ir jų ne tik dantys būtų sveiki. Domėjimasis bendrąja medicina leidžia stebėti ir gretutinius pacientų negalavimus bei burnos ir aplinkinių organų pakitimus, apie kuriuos  galima pacientą įspėti, numatyti ir rekomenduoti specialistą, ar pastebėjimais pacientą priversti keisti netgi gyvenimo būdą. Juk aš – Gydytoja odontologė, o ne tik odontologė. Mėgaujuosi savo specialybe, mėgaujuosi galėdama kurti meną ir šypsenas.

Kokių savybių reikia geram odontologui

Odontologo specialybė viena iš populiariausių ir sunkiausiai pasiekiamų. Jai geriausia rengtis nuo mažens. Pirmiausia, svarbus žmoniškumas, gebėjimas suprasti, atjausti paciento skundus, negalavimus. Reikia suprasti, kad ši profesija specialistą įpareigoja visą gyvenimą siekti naujoviškų žinių ir mokėti jas pritaikyti. Burnoje svarbu matyti ne vieną dantį, o visumą, bendrą problemą.

Odontologija yra praktiškai fizinė – mechaninė specialybė, reikalaujanti mediko fizinio pasiruošimo, gydomųjų manipuliacijų tikslumo bei meniškumo. Pavyzdžiui, atstatant danties vainiką, reikia jį formuoti iš plombinės medžiagos ir taip naujai sukurti dantį, o tai reikalauja laiko, kruopštumo ir netgi ypatingos kūno būsenos, t.y. rankų fiksacijos dirbant mažame darbiniame lauke, kur vienas rankos „nuslydimas“ gali padaryti neatitaisomą žalą. Darant dantų protezus būtinas gebėjimas pritaikyti mechanikos, inžinerijos, projektavimo žinias. Šiam darbui svarbus komandinis darbas ir supratimas, kad sukurti šypseną galima tik pasitelkus visą būrį burnos specialistų. Taip pat labai svarbios psichologinės žinios, gebėjimas išklausyti pacientą.

Siekiant tapti odontologu yra svarbu būti užsispyrusiu, ambicingu, o šio  darbo sėkmė – tai darbas, darbas ir dar kartą darbas. Žodžiu, šios specialybės raktas į sėkmę yra  meilė pacientui ir darbui.

Poliklinika – tai neišnaudotos galimybės

Labai keista, bet tik dabar supratau, kad mano darbo odontologijoje stažas jau daugiau nei dvidešimt metų. Kaip ir visi jauni specialistai savęs ieškojau: pirmasis internatūros darbas buvo poliklinikoje, po metų džiaugiausi privataus sektoriaus suteiktomis visiška naujomis galimybėmis. Stengiausi, ir su kiekviena diena augo mano profesinė patirtis. Patiko darbas ir jausmas, kad su pacientais turime abipusį sutarimą.

Deja, po dešimties metų teko patirti darbinio perdegimo jausmą. Perfekcionizmas yra geras bruožas, bet atnešė vidinę sumaištį: lyg ir myliu darbą, bet pasijutau, kad pacientams pernelyg daug atiduodu savęs, pritrūkau naujų iššūkių. Taip jau sutapo, kad buvau pakviesta dirbti Vilniaus miesto poliklinikoje. Į poliklinikos erdvę atsinešiau privačios odontologijos darbo supratimą. Ir taip jau – vėl dešimt darbo metų.

Per tiek metų žinau, kad poliklinika – tai neišnaudotos galimybės. Laukia dar daug darbo. Esu šiuo metu skyriaus vedėja, turiu tikslą – tapti konkurencingiems privačiam sektoriui. Žinau, kad esame gerame kelyje. Tam, kad darbai vyktų remiantis nauju šiuolaikišku pažiūriu, reikalingos ne tik naujos medžiagos, bet ir komanda bei komandoje dirbančiųjų motyvacija ir bendras tikslas. Norėjosi suburti kolegas bendram darbui ir sudaryti patrauklią aplinką bei vidinę motyvaciją. Tam, kad ginčiau darbuotojų lūkesčius ir valdyčiau vidines kolektyvo įtampas, įsitraukiau į profsąjunginę veiklą. Tomis mintimis gyvenu ir dirbu.

Rasa Bleifertienė yra Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos valdybos narė