Sausio 2d., pirmadienį, švietimo profesinės sąjungos pirmą kartą susitiko su pareigas pradėjusia eiti švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene. Susitikimo tikslas – vieni kitiems išdėstyti nuomonę apie naujos valdžios žadamus sprendimus švietimo srityje ir tų sprendimų derinimo kelius.

LŠPS pirmininkas Audrius Jurgelevičius

Mes pasiūlėme vakarietišką modelį – galų gale pasirašyti švietimo šakos kolektyvinę sutartį, kurioje jau yra sutarta tiek dėl svarbiausių pokyčių, tiek dėl bendravimo formos. J. Petrauskienės nuomone, kolektyvinės sutarties projekto derinimas užtruktų ilgai (gaila, kad ministrei jos komandos nariai apie dvejus metus vykusias derybas nebuvo užsiminę), todėl pasiūlė, pasak jos, dinamiškesnį kelią – reguliarius, kas dvi savaites kviečiamus susitikimus dėl konkrečių teisės aktų projektų.

Labiausiai „degantis“ reikalas – mokytojų etatinio darbo apmokėjimo modelio paruošimas. Pasirodo, Seimo švietimo ir mokslo komitetas nurodė ministerijai teisės aktą paruošti iki kovo 1 d. Visiems žinantiems ne vienerius metus trukusią šio klausimo svarstymo epopėją kilo didelių abejonių dėl skubos, bet gal nauja ministrės šluota turi slaptą varikliuką? Vis dėlto sutarėme, kad iki sausio 13 d. tiek profesinės sąjungos, tiek ŠMM pateiks savo siūlomus modelius, o sausio 19 d. susitikę ieškosime bendro sprendimo. Toks bendravimo modelis truks, kol bus paruoštas visas teisės akto projektas.

Paklausta, kokie atlyginimai bus mokami nuo sausio 1 d., ministrė atsakyti negalėjo. Į pagalbą jai atėjo ministerijos kancleris Tomas Daukantas, nudžiuginęs žinia, kad sausio mėnesį savivaldybės gaus daugiau lėšų, bet nuliūdinęs pastebėjimu, kad teisės aktas (Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymas), nustatantis didesnius pareiginio atlyginimo koeficientus,  geriausiu atveju įsigalios nuo sausio antros pusės. Čia jau matosi greito naujosios valdžios darbo rezultatai – geri politikų norai smarkiai lenkia jų darbus. Drįstu prognozuoti nelinksmą situaciją – nors mokyklų direktoriai turės galimybių visiems mokytojams kilstelėti atlyginimą nuo sausio 1 d., bet, įpratę laukti nurodymų „iš viršaus“ ar tiesiog norėdami pasirodyti mokantys tvarkytis „ūkiškai“, lauks teisės akto įsigaliojimo (jo nevykdyti jau neišeina!), tad šiek tiek didesnių algų mokytojai sulauks tik vasario mėnesį.

Likęs susitikimo laikas prabėgo klausantis abstrakčių abiejų pusių susirinkusiųjų kalbų  apie tai, ką „būtinai reikėtų padaryti“ Lietuvos švietime. Iš šio žodžių chaoso verta išskirti kelias naujosios ministrės mintis. Pirma, kuriant naują visų lygių švietimo finansavimo sistemą svorio centras nuo kiekybinių rodiklių („krepšelių“, besimokančiųjų skaičiaus) bus perkeliamas vertinant pasiektus ugdymo rezultatus. Nors ir miglota mintis, bet galima spėti, jog gerus ugdymo rezultatus rodančios mokyklos, kolegijos ir universitetai bus finansuojami geriau nei tos įstaigos, kuriose besimokantys nerodys jokios pažangos. Antra, ministrė, kalbėdama apie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimą, kelis kartus pakartojo, kad jo įvedimas glaudžiai siejamas su pradedama svarstyti nauja pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo koncepcija. Koks ryšys sieja abu sprendimus, niekas net nebandė aiškinti, todėl beliks patiems jį rasti, išanalizavus paruoštus teisės aktų projektus.

Pabaigoje keli pastebėjimai dėl visą susitikimą lydėjusios nuotaikos. Mandagios mokytojų atstovų ir ministerijos specialistų šypsenos menkai slėpė visų akyse nesunkiai išskaitomą klausimą: ko 2017 metais reikia laukti švietimo sistemoje? Vienas kitas profsąjungos atstovų pasakytas aštresnis žodis aiškiai bylojo, kad nieko gero ir iš šios valdžios nebus sulaukta, o ministrės J. Petrauskienės ir jos palydos žmonių kalbose vis pasigirsdavusios susierzinimo gaidelės rodė, kad ir ateityje jie norėtų iš mokytojų girdėti tik susižavėjimo bei pritarimo jų darbams šūksnius. Taigi nihil novi sub sole.