Besikrapštydami akis ir pakaušius po uždrausto profsąjungų mitingo, sprendimą dėl kurio teismas pripažino neteisėtu sausio 14–ąją, ir belaukdami vasario 19–osios – naujos mitingo dienos, stebime paralelines akcijas, kurioms valdžia malonėjo išduoti leidimą. Viena iš jų – smulkiųjų prekybininkų protestas prieš naujus kasos aparatus, įvykęs vasario 7–ąją. Kad ir ką manytume apie pačią priemonę, įspūdis niūrokas: protestuotojai nustumti atokiau nuo civilizacijos, policijos nuodugniai tikrinami, vorele praleidžiami į aklinai aptvertą „protesto vietą“.

Spontaniškai mėginame rasti pastebimiausius interneto konservatorius, pasiaiškinti: kodėl taip atsargiai žvelgiama į besimezgančią protesto kultūrą ir kuriami vis nauji apribojimai? Ar čia tikrai neregima jokia problema? Pirmiausia po ranka pasitaiko Marijampolės šviesuolis Andrius Vyšniauskas.

Kaip suprantu, esi ne tik konservatorius, bet ir aktyvus partijos narys. Kaip žiūri į nuoseklius Vilniaus savivaldybės apribojimus protesto akcijoms? Jos tai išvis neleidžiamos, tai ribojamas dalyvių skaičius, tai išsiunčiamos į nuošalias teritorijas, tai liepiama nusikasti sniegą ir t.t.

 

Andrius Vyšniauskas: Manau, kad kiekvienas protestas turi turėti labai aiškų tikslą, o daryti protestą tik siekiant trumpalaikių politinių tikslų, pvz.: prieš rinkimus, yra negarbinga. Be to, protestas turi būti taikus.

Nemanau, kad dėl leidimų yra problemų, nors ir būta vieno kito nesusipratimo. Bėda ta, kad nėra vienos aiškios vietos, teritorijos, kurioje protestai galėtų vykti nuolatos. Pvz., aikštės. Seimo atveju – vieną kartą langai jau buvo išdaužyti, tad jei žmonės nesuvokia, jog tai yra blogai, antro karto leisti negalima.

Taip, problemų yra. Pakartokime jas. Pavyzdžiui, iš lubų nurašytas (maksimalus dalyvių) skaičius – 2249 žmonės ir t.t. Pavyzdžiui, profsąjungų mitingas buvo išvis uždraustas, draudimą teko atšaukti teismui. Panašiai buvo ir su LGBT eitynėmis – turėjo įsikišti teismas, kad draudimas joms būtų atšauktas. Donatai, ar tikrai protestas „turi turėti aiškų tikslą”, nustatomą atitinkamos komisijos, kad gautų leidimą?

 

Donatas Paulauskas: Man atrodo, kad tie savivaldybėje sėdintys žmonės tiesiog elementariai nesupranta, jog pažeidžia vieną iš politinių ir konstitucinių žmogaus teisių – teisę į susirinkimus. Jiems tai turbūt atrodo eilinis biurokratinis reikalas, kurį praspiria kaip ir bet kokį kitą reikalą, kad tik nereikėtų būti atsakingiems už kažką. Juokingiausi tai jų motyvai, jau keliskart paneigti teismo. Savo draudimus jie motyvuoja bloga žadančiais interneto komentarais ir kitais nepagrįstais duomenimis. Turbūt apie tokio motyvo tvirtumą nereikia nė kalbėti… Į tokius žmogaus teisių suvaržymus turėtų stipriau reaguoti žmogaus teises ginančios nevyriausybinės organizacijos, profesinės sąjungos ir net neformalūs judėjimai bei pareikalauti nutraukti šį cinišką savivaldybės elgesį.

Gavome Vilniaus savivaldybės tarybos nario Vido Urbonavičiaus atsakymą. Atrodo, kad jis išties patvirtina Donato išsakytas prielaidas.

 

Vidas Urbonavičius: Savivaldybėje leidimus išduoda komisija. Komisijos pirmininkas yra liberalcentristas V.Dastikas. Taisyklės yra patvirtintos miesto tarybos sprendimu, ir ten tikrai nėra tokių reikalavimų, apie kokius jūs kalbate.

Tai kodėl kyla tokios problemos? Ar tai ne problemos? Mykolas, „Buržujaus rašinėlių” tinklaraščio autorius, dažnai registruojantis įvairius piketus ir kategoriškai pasisakęs prieš LGBT eitynių ribojimą, kasos aparatų mitingo sąlygose nemato jokių blogybių: žmonėms buvo „suteikta daug vietos, jie netrukdė infrastruktūros ir eismo”, ir t.t. Mykolai, kodėl atsisakai pripažinti, kad vienas iš labai aiškių protesto/mitingo tikslų pagal apibrėžimą – būti gatvėje, būti Matomiems (ir išgirstiems), ir kad susirinkusiųjų nustūmimas į užribį, gardą, „eismui” nematomą, niekam neįdomią zoną yra konkretus žodžio laisvės uždarymas?

 

Mykolas P.: Visų pirma, kad nepriskirtumėte manęs prie jokios pusės, noriu pasisakyti, jog esu už bet kokius piketus, mitingus ar eitynes. Pavyzdžiui, nors labai nemėgstu rusų propagandinių pasivaikščiojimų gegužės pradžioje šalia Katedros arba neonacių diskriminuojančių pasišūkavimų pagrindinėje miesto gatvėje per vieną svarbiausių Lietuvos švenčių, tačiau pripažįstu faktą, kad jie turi teisę į tokias eitynes. Į viešus susirinkimus turi teisę visiškai bet kas, kol nelaksto nuogu užpakaliu ar nedaužo privataus ar viešojo turto.

Pripažįstu, kad Lietuvoje, ypač Vilniuje, turime dar nenykstančią problemą gaunant tokių renginių leidimus. Įžvelgiu čia gan paprastą problemą – savivaldybės komisija nesugeba gyventi su besikeičiančia šalimi ir dar nesuvokia, kad žmonės, o ne tik paleckiukai ir šustauskai, nori ir gali reikalauti demokratinės teisės mitinguoti. Vasario 7–osios mitingo iškeliamų problemų nematau: leidimas mitinguoti buvo duotas, paskirta vieta – normali vieša erdvė. Tai nebuvo, kaip teigiama, atokesnė nuo civilizacijos vieta – tai buvo miesto centras ir didžiulis patogus plotas tokiam renginiui. Kodėl niekas nenori mitinguoti prie Baltojo tilto ar „Siemens“ automobilių aikštelėje? Civilizacijos, „matomumo“ ir automobilių srautų ten dar daugiau nei Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo.

Dėl nuodugnaus žmonių tikrinimo irgi paprieštaraučiau. Ėjau, mačiau, kaip tikrino. Man einant pro pareigūnus, jie mane nužvelgė, bet įtarimo jiems nesukėliau ir nebuvau patikrintas. Todėl susidariau prielaidą, kad tikrinami įtartini asmenys. O įtartinų asmenų tikrinimas nėra tik mitingo dalykas; tokie asmenys tikrinami visur ir visada. Taip užtikrinamas saugumas, ir tuo džiaugiuosi – nenorėčiau būti sužeistas dėl psichiškai nesveiko žmogaus poelgio.

Buvo sukritikuota mano mintis, kad mitingai neturėtų trukdyti eismui ir likusiai valstybės daliai, infrastruktūrai. Į tai atsakysiu paprastu klausimu: kodėl dėl kažkieno noro pamitinguoti ir pareikšti savo nuomonę nukentėti turiu aš? Keisti savo planus, įpročius, pasivaikščiojimo į darbą maršrutą, automobilio vietą, maitinimosi įstaigą? Ar norintieji mitinguoti neturėtų atsižvelgti į kitų piliečių norus, o ne tik į savus?

Ir paskutinis pastebėjimas: mitingo vieta nebuvo aptverta. Ten buvo didžiulė laisva erdvė, patekti į ją galėjai iš visų pusių netrukdomas. Aptvertas buvo Seimas. Kodėl jis aptvertas, gerai pamename. Vieta nėra nuošali, aplink daugybė verslo centrų. Joje buvo apstu žurnalistų, todėl mitinguotojų dėmesio noras buvo patenkintas. Visi turėjo daug erdvės judėti, nebuvo susispaudę. Mano nuomone, ta Seimo pusė yra netgi patogesnė už Nepriklausomybės aikštę, tik nepaisant vieno trūkumo – žiemą ten susidaro purvo balos.

 

Vitalijus Balkus: Neišduoti leidimo renginiui jau tapo bloga Vilniaus m. savivaldybės tradicija. Padėtis nesikeičia net savivaldybei nuolat po to pralaimint teismus. Atrodo, kad LR Konstitucija, garantuojanti teisę į taikius susirinkimus, galioja tik tiems susirinkimams, kurie yra parankūs valdančiajai politinei grupuotei ar bent jau nekelia valdantiesiems didesnių nepatogumų.

Tuo tarpu senas tradicijas turinčios demokratinės valstybės niekuomet netaiko draudimų protesto renginiams. Viešas protestas yra suvokiamas kaip normali komunikacijos forma tarp piliečio (rinkėjo) ir valstybės (valdančiosios politinės jėgos). Kuo atviriau vyksta sąveika per protestinį judėjimą tarp piliečio ir valstybės, tuo sparčiau šalyje vyksta teigiami pokyčiai. Valstybė, kurioje valdančioji grupuotė riboja taikaus protesto galimybes, neišvengiamai priversta laikui bėgant smogti ir per kitas piliečių teises, kol galiausia galutinai pavirsta autoritarine. Kas būna toliau, puikai žinome kad ir iš dabartinių įvykių Šiaurės Afrikoje.

 

Dominykas Cze: Kodėl apskritai yra draudžiami mitingai? Yra daugiau ar mažiau dvi esminės priežastys, viena iš jų kyla iš sovietinio mentaliteto, antroji – iš politinio elito noro išnaudoti atstovaujamosios demokratinės sistemos ydas. Sovietų sąjungoje saviraiškos ir politinių teisių atžvilgiu žmonės buvo auginami vergais. Vergas nesupranta, kas yra laisvė, ir įsivaizduoja, kad laisvė – tai galimybė elgtis taip, kaip šeimininkas. Šitaip ir sovietiniai vergai išsilaisvinę stengiasi elgtis kaip jiems priespaudą taikęs šeimininkas – sovietų valdžia.

Atstovaujamosios demokratinės sistemos ydos – Lietuvoje yra bandoma įgyvendinti sistema, kad žmogus demokratijoje gyvena tik du kartus per ketverius metus (kartą rinkdamas Seimą ir kartą rinkdamas prezidentą). Sveika atstovaujamoji demokratija – tai nuolatinė valdžios kontrolė ir valdžios atsakomybė žmogui. Tačiau valdančiajam elitui yra daug lengviau gyventi pasinervinant tik kas ketverius metus per rinkimus – taip išlaikant „demokratiją” ir išvengiant ES valdžios kritikos ir sankcijų. Likusį laiką užspaudžiant valdžios kontroliavimo būdus galima lengvai ir ramiai užsiimti asmeniniais reikalais…

Reikėtų nepamiršti, kad apskritai Europos Sąjunga šiuo metu labai bijo rimtų neramumų, jog Šiaurės Afrikoje dėl socialinės atskirties, kuri egzistuoja ir Europoje, prasidėjusios revoliucijos gali išplisti pasaulyje. Tokiame kontekste vis daugiau pilietinių teisių bus apribojamos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

 

Jolanta Bielskienė, NK95 narė: O mano pastebėjimas Mykolui P. būtų toks: ne savivaldybėje sėdintys politikai turi nuspręsti, kokioje vietoje turėtų vykti mitingas, bet patys mitinguotojai. Mitingo vieta yra labai svarbi simboliškai, tai yra vienas iš pareiškimų ir pasirenkamas ne atsitiktinai. Ir jeigu tas mitingas trukdo tamstai eiti įprastu maršrutu į darbą ir dėl to atšąla tamstos kava „išsinešti”, tai rodo, kad mitingas jau pasiekė bent dalį savo tikslo – pasidarė matomas. Mintis, kad mitinguotojai turėtų atsižvelgti į kitų norus, yra absurdiška šiame kontekste. Jeigu žmonės jau ryžosi mitinguoti, vadinasi, ne tik jų norai, bet, ko gero, ir oraus išgyvenimo pagrindai yra pakirsti. Ar ir išnaudojami darbuotojai streikuodami turi atsižvelgti į su juos išnaudojančių darbdavių „norus“?

Tomai, tu pasiūlei ir greičiausiai organizuoji kandidatų į savivaldybės tarybą susirinkimą, kuriame būtų inicijuotas kolektyvinis įsipareigojimas panaikinti panašius ribojimus, sudaryti sąlygas taikiems susirinkimams, normaliam šios teisės įgyvendinimui. Tačiau ar tikrai konstitucinės žmonių laisvės turėtų priklausyti nuo tokių pažadų, įnoringų savivaldybės komisijų, liepiančių nusikasti aikštėje ledą, valios? Ar tai neturėtų būti sprendžiama aukštesnių norminių aktų ir institucijų lygiu?

 

Tomas Tomilinas: Tai kokia nauda iš tų „aukštųjų ir išmintingųjų“ institucijų ir sprendimų, jei realią valdžią turintys asmenys (šiuo atveju kolektyvinis politinis organas – Vilniaus savivalda) spjauna į tuos organus ir tuos teismus? Bet ir patys teismai nenori taip stipriai angažuotis į šį klausimą, kuris vis dėlto nėra vien teisinis. Labiau nei konstitucinės teisės  mitingų klausimas yra politinės kultūros ir politinio susitarimo objektas. Taip yra visose šalyse. Žiūrint grynai teisiškai, Mubarakas galėjo laisvai duoti leidimą šaudyti į žmonės Kaire, nes teisiškai protestuotojai pažeidė komendanto valandos reglamentą. Mano tikslas – suburti, taip sakant, „sveiko proto“ dešiniuosius ir „sveiko proto“ kairiuosius, taip pat visus likusius populistus ir nepartinius bei paskatinti juos susitarti elementariu klausimu: sovietinės nomenklatūros valdymo bruožas – mitingų draudimas ir ribojimas – yra praeitis ir daugiau nebus toleruojamas Vilniuje.

 

Tai tavo veiksmo ir nekvestionuojame, jis visiškai palaikytinas. Man tik neaišku, nejau turime taikstytis su tokiais antikonstituciniais, bet „legaliais” suvaržymais ir nesąmonėmis, kaipgi jie apskritai gali būti teisėti? Argi negalima šios situacijos išspręsti ir teisiškai, o ne vien memorandumais ir pasižadėjimais?

Tomas: Memorandumas – tai pirmas kelias teisės kūrimo link. Politinės valios išreiškimas arba politinės valios mobilizavimas. Visos politinės reformos buvo prastumtos būtent taip. Prisiminkime aukštojo mokslo reformą. Teisė neatsiranda iš oro. Toks mano atsakymas. Dar galima į tavo abejonę atsakyti – nagi nuostabus, geras, puikus mūsų Susirinkimų įstatymas, liberalus iki nejaukumo, o jį vis vien naudoja kaip nori. Galiausiai kam reikia teismus kamantinėti, kai akivaizdu, kad problema – politinė.

Jei pasisakome už neribojamą žodžio laisvę, kaip vertintume „patriotinio jaunimo”, pagarsėjusio šūkiais „Lietuva lietuviams” bei „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų”, organizuojamų Kovo 11 d. eitynių Gedimino prospektu teisėtumą, nepatiriantį jokių ribojimų ar išstūmimų, teismo procesų ir t.t.?

 

Jolanta: Aš nemanau, kad tolerancija neturi ribų. Man tolerancijos riba yra neapykantos kalba. Kai hate speech yra pavartota – tolerancija baigiasi. Vis dėlto, jei save „patriotais” vadinantys neonaciai prašo leidimo žygiuoti ir jame nurodo, kad darys tai taikiai kaip reikalauja Konstitucija, jie turi teisę tai daryti. Jeigu mums, kairiesiems, atrodo pavojingas tas vaikščiojimas demokratijos ašmenimis, tai mes turime pasirūpinti, kad visuomenė suprastų, kas slypi už „patriotinių” šūkių. Turime viešai apie tai diskutuoti arba rengti atsakomuosius maršus.

Tai yra viešosios tvarkos saugotojų reikalas užtikrinti, kad mitingas neperžengtų Konstitucijos numatomų ribų. Vis dėlto man nėra labai jauku, kai visa sprendimo galia šiuo atveju yra patikima pareigūnams. Žinome puikiai, kas atsitiko per sausio 16–osios mitingą, kai pareigūnai šaudė į piliečius.

Ir pats vienareikšmis apeliavimas į Konstituciją yra gan problemiškas. Konstitucija numato, kad negalima turėti ginklo mitingo metu. Paliekama daug interpretacijos galios struktūroms nuspręsti, kas yra ginklas. Ar sniego gniūžtė yra ginklas? Taip pat ten nėra numatyta, kad valdžioje esantys politikai turi reaguoti į mitinguojančių reikalavimus. Kai valdžioje turime ciniškus kubilius, galime mitinguoti be ginklo kiek norime – nieko tai nekeičia.

 

Daiva Repečkaitė, sociologė, „Atgimimo“ skiltininkė: Labai dažnai girdime tokių provokacijų, suprask, „Parodykite, laisvės gerbėjai, savo tolerancijos ribas“. Abstrakčios laisvės šūkiais dangstomasi tada, kai bandoma paremti diskriminacines ar neapykantą skatinančias politikas. Tačiau vien tai, kiek įvairiausių temų ir kasdienio gyvenimo problemų buvo paminėta šioje diskusijoje, rodo, kad žodžio laisvė visada egzistuoja ne tuštumoje, o visuomenės kontekste. Ji yra veikiama ir veikia tai, kaip įvairios visuomenės grupės jaučiasi visuomenėje: ar jaučiamės valstybės simbolių, atributų, švenčių, miesto erdvių bendrasavininkiai? Anksčiau pasisakęs Mykolas P. iškelia klausimą, kodėl kas nors turėtų keisti savo keliavimo ar valgymo įpročius. Bet juk būtent tuo, kad kažkieno protestas priverčia pakeisti savo įpročius, pajuntame, jog visi esame susiję. Kai nukentės smulkieji prekeiviai, mokytojai ar bet kuri kita grupė, tai pajusime visi. Streikai, mitingai ir demonstracijos primena, kad miesto erdvė priklauso miesto gyventojams, kaip ir darbo jėga priklauso darbininkams, ir jie turi teisę solidariai atsiimti ją iš darbo rinkos. Tai, kad galime nuvažiuoti į darbą ir pavalgyti, yra ne neatimama mūsų teisė, o galimybė, atsirandanti iš to, kad yra žmonių, dirbančių tam tikrus darbus už mums prieinamą kainą. Taigi kalbame ne tiek apie abstrakčią, neribojamą žodžio laisvę, kurios turinio niekas nesugeba konkrečiai apibrėžti, kiek apie realių žmonių galimybes veikti savo gyvenimo sąlygas.

Tuo tarpu neapykantą ir diskriminaciją skatinančios grupės siekia kitokio tikslo – priversti savo neapykantos taikinius, kurie tokie yra ne savo pasirinkimu ar vertybėmis, o nepasirinktais atributais (tautybe, kilme ir t.t.), pasijusti nelaukiamais miesto erdvėje, nesaugiais, neturinčiais nuosavybės teisės. Taigi valdžia siunčia nedviprasmišką signalą, remdama neapykantos grupuočių bandymus tokius pareiškimus kaip „Lietuva – lietuviams“ suplakti su valstybinėmis šventėmis. Taip parodoma, kad kai kurie miesto gyventojai yra „lygesni“. Negana to, „lygesni“ yra būtent tie, kurie neigia gyventojų lygybę ir Lietuvos teisinius įsipareigojimus.

Drausti partijas, kurios neigtų Lietuvos nepriklausomybę, drausti atimti vogtą nuosavybę, drausti viešas kalbas, kurios grasintų Lietuvos teisiniams įsipareigojimams žmogaus teisėms – tai nelaikoma teisės burtis į partijas, teisės į nuosavybę ir žodžio laisvės pažeidimais.

 

 

Linas Kranauskas

ATGIMIMAS