Primenu, kad toks susitarimas yra parengtas, idant būtų konkretizuotos prieš daugiau nei porą metų priimto Valstybinės paramos šeimai koncepcijos nuostatos. Susitarimo tekste, kuris buvo pateiktas visuomenės įvertinimui, akcentuojama paslaugų ir infrastruktūros šeimai plėtra, teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą stiprinimas, šeimos gerovės ir materialaus saugumo užtikrinimas bei gimstamumo skatinimas.

Galima pasidžiaugti, kad įvairios visuomeninės organizacijos ir pavieniai asmenys labai aktyviai reiškė savo nuomonę dėl susitarimo. Vyravo pozityvus jo vertinimas, bet būta ir kritiškų pasisakymų. Deja, absoliučią daugumą reakcijos galima klasifikuoti pagal principą „myliu – nemyliu“.  Svarstymo laikotarpiu pasigedau vaisingų diskusijų dėl konkrečių Nacionalinio susitarimo siūlomų priemonių.

Apmaudu, jog šeimos politikos tema nemaža dalimi supriešina visuomenę, o ne sutelkia. Pagrindinė to priežastis, mano įsitikinimu, politikų įprotis apie šeimą kalbėti pernelyg pakylėtai. Ietys laužomos koncepcijų lygmeniu, pažadai pasirūpinti šeimos gerove byra kaip iš gausybės rago, tačiau realios kasdienės šeimų problemos nemažėja.

Apie ikimokyklinio ugdymo įstaigų trūkumą kalbama jau daug metų. Taip pat ir apie būtinybę padėti vaiką auginančiam tėčiui ar mamai lanksčiai derinti rūpinimąsi vaiku su profesine veikla. Tačiau, užuot surinktus mūsų visų mokesčius  investavę į trūkstamą infrastruktūrą, dosnūs dėdės ir tetos sugalvojo mokėti kuo didesnes motinystės išmokas. Jos buvo tapusios bene didžiausios Europoje, tačiau tai tik iš dalies kompensavo skurdžios infrastruktūros keliamus nepatogumus. Manau, kad dauguma tėvų būtų ne mažiau džiaugęsi, jei išmokos būtų kiek mažesnės, tačiau būtų sukurta veiksminga socialinių, psichologinių paslaugų šeimoms sistema. Prasidėjus sunkmečiui, motinystės išmokas entuziastingai sumažino, o išplėtota paslaugų sistema taip ir liko politikų pažadais.

Galima tik pasidžiaugti, kad Nacionaliniame susitarime žadama labiau rūpintis kompleksine pagalba šeimai, tačiau klausantis, kaip premjeras Andrius Kubilius komentuoja kitų metų biudžetą, sunku atsikratyti minties, kad valstybės rūpinimasis šeima ir toliau liks deklaracijos. Tuo labiau kad šiuo metu stipriausia opozicijos partija – socialdemokratai – kritikuoja susitarimą. Paklauskite jų: ar ši kritika reiškia, jog nereikia investuoti į paslaugų šeimai infrastruktūrą? Atsakys, kad tikrai reikia, tačiau esą Nacionaliniame susitarime esama konceptualių spragų, jis esą diskriminuoja nesusituokusias poras ar vienišas motinas. Mano įsitikinimu, visi, kas tik augina vaikus, ar jie būtų susituokę, ar išsiskyrę, šiandien vienbalsiai atsakys, jog jiems reikia ne politikų išvedžiojimų ir popierinių solidarumo ašarų, bet konkrečių investicijų į vaiko auginimui palankesnės aplinkos kūrimą.

Abstrakčiausiai Nacionalinio susitarimo tekste kalbama apie pozityvaus šeimos įvaizdžio sklaidą. Susidaro įspūdis, kad šeimos institutu besirūpinantiems politikams rūpi išskirtinai fasadinės šeimos darna. Esą svarbiausia, kad žmonės susituoktų ir susilauktų kuo daugiau vaikų, o kaip klostosi santykiai šeimoje, su kokiomis problemomis susiduria šeimos – antraeilis dalykas. Tarsi pasakose, kurios dažnai baigiasi fraze: „Jie susituokė ir ilgai bei laimingai gyveno“. Deja, labai daugelyje šeimų darna tęsiasi neilgai. Tikrai gerai, kad Nacionaliniame susitarime numatytos privalomos skyryboms pasiryžusiems sutuoktiniams konsultacijos, kurių metu jie turėtų progos įsisąmoninti tokio žingsnio padarinius. Tačiau ryžtas skirtis – tai jau padarinys, tai jau įsisenėjusi problema, kurią išspręsti labai sunku. Todėl itin svarbu, kad šeimos pagalbos sulauktų, kai dar bendravimo ar santykių problemos nevirto pūliniais. Deja, tokios pagalbos teikimas – tai sritis, kurią politikai iki šiol ignoruoja.

Dėkui Dievui, tikrai ne viskas priklauso nuo politikų. Veikia įvairios nevyriausybinės pagalbos šeimoms organizacijos, kuriasi šeimų klubai, asociacijos, kuriose bendrai ieškoma problemų sprendimų. Na, o labiausiai optimistiškai nuteikia, jog vis aktyviau įsitraukia ir stambios verslo bendrovės.  Štai veiklą pradeda Šeimų universitetas, įgyvendinamas projektas „Palydėk vaiką į mokyklą“,  privatus kapitalas vis aktyviau dalyvauja ir infrastruktūros kūrimo procese.

Ką gi, mes patys galime daugiau, nei sau pripažįstame, ir daugeliu atvejų tikrai neverta vien piktintis politikų netoliaregiškumu, bet verta imtis iniciatyvos patiems. Juk svarbiausias yra ne tas Nacionalinis susitarimas, kurį pasirašo politikai, bet tas, kurį mes sudarome širdyje ir liudijame savo veiksmais.

LRT