Kuprinėje nešamės šalies vėliavą, tradicines Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos mėlynąsias liemenes, aš rankoje spaudžiu Lietuvos švietimo profesinės sąjungos vėliavėlę. Belgų kolegos rengdami seminarą apie Europos socialinę mediaciją datas sugretino taip, kad dieną prieš renginį mes galėtume sudalyvauti Europos profesinių sąjungų konfederacijos eurodemonstracijoje.
Artėjant prie centro vis daugiau matosi praeivių, pasipuošusių įvairiausių spalvų atributika: striukės, liemenės, kepuraitės, šalikai su savo šalies ir profesinių sąjungų simbolika. Girdisi prancūzų, olandų, vokiečių, anglų, ispanų kalbos. Išsukame į didesnę aikštę ir akyse apraibsta – aikštėje jau pilna įvairiaspalvių demonstrantų, nors iki eisenos pradžios dar daugiau nei valanda. Laikas puoštis ir mums.
Visos šalys, visos organizacijos turi paskirtą susirinkimų vietą. Lietuvos delegacija labai maža, todėl nelengvai randame, kurioje vietoje turėsime eiti. Kalbamės su vienu tvarkdarių, jis ramiai paaiškina, kur mums eiti. „Štai iš kur posakis „ramus kaip belgas“,- pagalvoju, bet ta ramybė kiek apgaulinga. Tiesiog žmonės puikiai pasirengę tokio dydžio renginiams. Viskas puikiai apgalvota, surikiuota, numatyta. Eisenoje dalyvauja virš 100 tūkstančių profsąjungų narių iš 30 Europos šalių. Tačiau jokių didesnių incidentų nėra.
Jauduliukas virpina, tiek šiltesnis oras nei Lietuvoje, tiek kolegiška atmosfera kaitina kūną ir širdį. Nors tai protesto akcija prieš Europos šalių vyriausybių planus karpyti biudžetus, pensijas, socialines išmokas, tačiau dalyvių nuotaika puikiausia. „Mes kartu visoje Europoje esame jėga“, – įžvelgiu daugelio man nusišypsojusių kolegų akyse. Bandau prisiminti, kad jau tokie jausmai buvo kažkada užplūdę. Prisiminiau, Sąjūdžio mitingai. Tik tada buvome kiek išsigandę, ne tokie laisvi ir drąsūs. Čia Briuselyje jausmas kiek kitoks. Nepriklausomybė ir narystė Europos Sąjungoje iškovotos, dabar reikia kautis už geresnį gyvenimą.
Betyrinėdamas savo jausmus pamačiau, kaip eisena pajudėjo. Iškilmingai, oriai ir drąsiai Briuselio gatvėmis žygiavo už savo interesus pasirengę kovoti profsąjungų nariai. Triukšmas buvo neapsakomas: sklido iš ant mašinų sudėtų kolonėlių muzika, tratėjo būgnai, švilpukai, barškučiai, sproginėjo petardos, liejosi dainos ir skanduotės. Žinoma, neapsieta ir be šiųmetinio atradimo – vuvuzelų, jomis triukšmą kėlė vokiečių chemikai.
Negalėjau tik paprastai marširuoti. Nubėgau pažiūrėti į eisenos priekį. Ten ėjo persirengę „biznieriais“ ir politikais kolegos ir „guodėsi“ krizės sukeltomis pasekmėmis. Už jų ėjo profesinių sąjungų jaunimo gretos. Prisiminiau, Lietuvoje panašiose akcijose dalyvauja daugiau vyresnio amžiaus žmonės. Briuselyje jaunimo buvo labai daug.
Toliau apsijuosę virve žygiavo Europos profesinių sąjungų konfederacijos ir šalių atstovų lyderiai. Pamačiau pažįstamą lenką. Buvome susitikę viename iš seminarų. Pakalbėjome, pasidžiaugėme renginiu. Vėliau kalbinau kitus kaimynus: čekus, slovakus, rumunus, suomius. Deja, artimiausiųjų – latvių ir estų renginyje nebuvo.
Pamatęs Vokietijos švietimo profesinės sąjungos (GEW) vėliavą, priėjau pakalbinti kolegą. Pasidalinome įspūdžiais, palinkėjome vieni kitiems sėkmės. Žinoma, pasisveikinau su Europos švietimo profesinių sąjungų komiteto (ETUCE) atstovais. Viceprezidentė Odile Cordelier apgailestavo, kad didžiuma ETUCE vadovų ir švietimo organizacijų lyderių negali dalyvauti protesto akcijoje, nes tą pačią dieną vyksta konferencija Bucharešte. Ji suplanuota ir parengta žymiai anksčiau nei eurodemontracija, todėl atšaukti ar perkelti jos nebuvo galimybių.
Eisenos galo nesulaukiau. Labai jau užsitęsė Briuselio gatvėse. Paliko įspūdį apsauga. Policijos buvo daug, tačiau labai į akis nekrito. Didesnės pajėgos buvo sutelktos prie kažkokio didelio banko. Matyt, galvojo, kad žmonės supranta, kas sukėlė pasaulinę krizę, todėl bankininkams nėra visai saugu. Tačiau protestuotojai didelio dėmesio bankui nesuteikė.
Beveik 2 valandas žygiavusių eisenos dalyvių prie Europos parlamento aikštės laukė scena ir didelis ekranas. Kol žmonės rinkosi į aikštę, griaudėjo smagus rokas, vėliau prasidėjo kalbos. Dauguma oratorių kalbėjo prancūziškai ir flamandiškai, todėl nelabai ką supratau. Iš dalies supratau, ką kalbėjo ETUC generalinis sekretorius Džonas Monkas, tačiau labiau stebėjau jo oratorinius gebėjimus. Kai buvau susitikime Lietuvoje, jis pasirodė ramus ir lėtas žmogus. Šį kartą tribūnoje kalbėjo puikus oratorius ir profsąjungų lyderis. Įstrigo tik viena mintis: krizę sukėlė bankai, todėl paprasti žmonės dėl jos neturi kentėti. Kaip toli nuo tokių minčių mūsų Vyriausybės narių pasisakymai.
Grįžtant iš demonstracijos mąsčiau, kodėl mano šalyje žmonės galvoja, kad nuo jų niekas nepriklauso. Gal ši eisena tuoj pat nedavė kokių apčiuopiamų rezultatų? Tačiau kitą dieną susirinkę Europos šalių finansų ministrai devynis kartus atmatuos, kol kirps švietimo, sveikatos, socialinės saugos finansus. Juk už 100 tūkstančių stovi mažiausiai 60 milijonų kolegų, o jie yra rinkėjai.
Romas Turonis
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos konsultantas
