Pakanka čia prisiminti jos administracijos Viešosios tvarkos skyriaus manipuliacijas derinant viešų susirinkimų, mitingų laiką ir vietą su organizatoriais, faktiškai išduodant arba neišduodant leidimus viešiems renginiams, mitingams ar piketams.

Kai šių metų pavasarį visuomenė protestavo prieš valdžios ketinimus išparduoti savivaldybės turtą ir pratęsti ydingą šilumos tinklų nuomos sutartį su „Dalkia“, savivaldybė tą pačią dieną Europos aikštėje pasistengė organizuoti vaikų darbų parodėlę, kad tik ten neįvyktų koks nors piketas. Šviežiausias savivaldybės valdininkų akibrokštas – profsąjungoms leisti surengti mitingą ne prie valdžios institucijų, o miesto pakraštyje, prie „Siemens“ arenos. Paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas Aleksandras Lukašenka turbūt nė nesapnavo, kokie puikūs, jo aparatui tinkantys kadrai baigia sudžiūti Vilniaus savivaldybėje kovodami su visokiais demokratiniais judėjimais, pensininkais ir profsąjungomis.

Gaila, bet mūsų valdininkams galimybes manipuliuoti demokratija suteikia Susirinkimų įstatymas. Tad vertėtų pasigilinti į šio teisės akto vingrybes. Iš pirmo žvilgsnio tarsi viskas gerai: įstatymas „nustato piliečių konstitucinės teisės rinktis be ginklo į taikius susirinkimus užtikrinimo sąlygas ir valstybės bei visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos ir dorovės, kitų asmens teisių ir laisvių apsaugos tvarką organizuojant susirinkimus bei atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus“. Tačiau įstatymo 5 straipsnio („Susirinkimų organizavimo tvarkos nustatymas“) formuluotė kelia tikrą painiavą: „Pagal šio įstatymo nustatytą tvarką organizuojamiems susirinkimams nereikia išankstinio valstybės ar savivaldybių leidimo; susirinkimų vietą (procesijų bei eitynių maršrutą), laiką ir kitą jų organizavimo tvarką organizatoriai suderina su savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovu arba jo įgaliotu atstovu.“ Viena vertus įstatymo leidėjas nustato, kad jokie išankstiniai leidimai susirinkimams nereikalingi, tačiau čia pat teigia, kad susirinkimo organizatoriai susirinkimo organizavimo tvarką suderina su vykdomuoju organu (nagrinėjamu atveju – Viešosios tvarkos skyriumi). Ganėtinai prieštaringos yra tos įstatymo nuostatos, kurios suteikia teisę valdžios institucijoms spręsti dėl susirinkimo vietos ir tuo pagrindu faktiškai uždrausti rengti susirinkimą. Dėl šių nuostatų svarstytina apie galimą įstatymo prieštaravimą Konstitucijai. Standartinis savivaldybės valdininkų atsikalbinėjimas apie tariamą riaušių grėsmę neturi nieko bendro su faktinių duomenų pateikimu, tokie aiškinimai – geriausiu atveju tik prielaidos. Laisvas susirinkimo vietos pasirinkimas yra būtina sąlyga įgyvendinti konstitucines piliečių teises ir laisves, nes būtent nuo susirinkimo vietos priklauso, ar žmonės bus išgirsti tų pačių valdžios institucijų, žiniasklaidos ar kitų visuomenės grupių. Priešingu atveju šios Konstitucijos normos taptų tik deklaracija popieriuje (jeigu dar tokiomis netapo). Pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei Paryžiaus ar Briuselio miestų valdžia uždraustų prancūzų ar belgų profsąjungoms surengti mitingą miesto centre.

Tomas BAKUČIONIS

GIMTASIS KRAŠTAS