Nesigilindami į giluminius procesus apsiribokime trimis viešais demokratijos indikatoriais: žodžio, susirinkimų ir sąžinės laisve. Kodėl būtent jie yra svarbiausi? Bet kokia valstybė, pasukusi demokratijos suvaržymų keliu, pirmiausia siekia nutildyti galimus oponentus, sukurti tariamos vienybės įspūdį ir dažniausiai siekia prasibrauti į moralinių vertybių sritį. Toliau seka įvairios variacijos. Kartais valdžia leidžia viešuosius susirinkimus (nors ir griežtai prižiūrimus), tačiau kontroliuoja informacinę erdvę, kartais kontroliuoja visą visuomeninę veiklą, bet palieka gana plačią asmeninę laisvę (pvz., Kuboje). Kartais valstybė pasuka klerikalizmo ar fundamentalizmo link ir tuomet pirmiausia suvaržo sąžinės laisvę (pvz., Iranas). Vertinant demokratinių procesų eigą Lietuvoje lūžio tašku reikėtų laikyti politinių grupuočių ar pavienių politikų atsiradimą ir jų populiarėjimą. Būtent tuomet ir atsirado pirmi šiurkščios kovos dėl valdžios požymiai. Nominalios demokratijos laikotarpį pamažu keičia tai, ką jau galime vadinti valdoma demokratija. Svarbiausiu požymiu, leidžiančiu tai teigti, reikėtų laikyti tai, kad valstybės aparatas naudojamas ne tik valdančiųjų politinių grupuočių tarpusavio politinėje kovoje, bet ir tiesiogiai veikiant prieš visuomenininkus, neparlamentines (t.y. tiesiogiai neturinčias įtakos šalies politikai) partijas ar aktyvius piliečius. Kalbant apie taikių susirinkimų laisvės užtikrinimą labiausia verta paminėjimo Vilniaus miesto savivaldybė, kuri yra neabejotina lyderė pagal uždraustų (nedavus leidimo) renginių skaičių. Vien per pirmą šių metų pusę yra žinoma daugiau kaip 30 atvejų, kai teisėtai reikalauti leidimai nebuvo išduoti. Savivaldybė verčiau renkasi perspektyvą pralaimėti teismus (o tai jau yra įvykę), bet žūtbūt pasiryžusi neleisti piliečiams išreiški savo nuomonę viešo renginio metu. Naivu manyti, kad toks miesto vadovų elgesys tėra jų pačių iniciatyva ir kad kas nors bus kitaip pasikeitus centrinei šalies valdžiai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pirmi laisvos informacinės erdvės metai iš tiesų pasižymėjo ganėtinai laisvu žiniasklaidos ir viešųjų asmenų elgesiu. Neigiami reiškiniai prasidėjo veikiausiai valdančioms politinėms grupuotėms suvokus, kad nepriklausoma žurnalistika ne visuomet plauks nustatytu „laivakeliu“, todėl vėliau pradėti teisiniai žygiai siekiant kontroliuoti viešoje erdvėje sklindančią informaciją. Tačiau didžiausiu smūgiu žodžio laisvei laikyčiau dabartinį valdančiųjų ketinimą reglamentuoti istorinių procesų vertinimą. Kodėl būtent dabar tapo svarbu riboti diskusiją apie prieškario ir pokario Lietuvos istoriją? Kad ir kaip vyktų diskusija šiais istoriniais klausimais, ji neturi tiesioginės įtakos dabarčiai, nes tiesiogiai dalyvavusių tų metų įvykiuose nėra daug. Tačiau yra netiesioginis, bet aiškiai suvokiamas ryšys tarp padėties smetoninėje Lietuvoje ir dabartinių procesų. Nagrinėdami anuometinės Lietuvos ydas atrandame ir ryškią socialinę atskirtį, ir priklausomybę nuo išorės kapitalo, ir oficialiosios ideologijos sustabarėjimą, ir klerikalizmo įsigalėjimą. Natūralu, kad anuometinių procesų aprašymas neįmanomas be vienokių ar kitokių vertinimų, o šių dienų procesų vertinimas neįmanomas be aliuzijų į praeitį. Galite paklausti, kuo čia dėtas „komunizmo nusikaltimų pateisinimas“, už kurį žadama bausti. Nagrinėjant Antano Smetonos politiką 1940 m. įvykiai Lietuvoje tampa suprantami ganėtinai nevienareikšmiškai, o tuomet bet kuriame istorijos vertinime, kuris skiriasi nuo dogmatinės versijos, norint galima įžvelgti ir „pateisinimus“. Taip pat neaišku, ar „pateisinimu“ nebus laikomas dabartinių socialinių, ekonominių, demografinių rodiklių palyginimas su, pavyzdžiui, „vėlyvosios“ TSRS laikų statistika. Bandymai teigti, kad atsakomybė grės tik už „įžeidžiančią formą“, neįtikina vien dėl to, kad esu matęs bent kelis atvejus, kai piliečiai buvo baudžiami pagal ATPK straipsnius „už teisėtų reikalavimų nevykdymą“, kai net nebuvo tiksliai nustatyta, kokio reikalavimo pilietis neįvykdė. Įteisinus baudžiamąją atsakomybę „plataus spektro“ įstatymu atsiranda neribotos galimybės traktuoti įstatymą taip, kaip to reikalauja politinė konjunktūra. O tada kalbėti apie demokratiją tampa jau problematiška.
Vitalijus BALKUS
GIMTASIS KRAŠTAS
