Kai vyrauja tikrasis kapitalizmas

 

Vilniaus universiteto profesorius Povilas Gylys laikosi nuomonės, kad tolygiu šalies išsivystymu ir klestėjimu turėtų pasirūpinti vyriausybės.

– Jeigu šalyje nėra vykdoma protinga regioninė politika, neremiama periferija, tai paprastai didžioji pinigų dalis sukasi tik didžiuosiuose šalies miestuose arba tik sostinėje, kur yra politinės galios centrai, valdininkija, verslas, bankai ir beveik visa ekonomika. Tai ir yra erdvė, kurioje gali augti kainos, todėl net ir neturtingų šalių didieji miestai gali būti gana brangūs.

Tačiau tokiose šalyse šalia blizgančio centro, vos pasukus už kampo, galima pamatyti lūšnynus ir visišką skurdą. Tam yra štai toks paprastas paaiškinimas – protingos politikos nebuvimas. Tokios situacijos yra įmanomos ten, kur vyrauja „grynasis kapitalizmas“, be jokio valstybės įsikišimo, apgalvotais ir tiksliais žingsniais bandant paauginti periferijos ekonomiką. Štai, sakykim, Skandinavijos šalys apskritai yra brangios, bet tų šalių piliečiai gali išgyventi visur, nes jų pajamos yra atitinkamos

– Galima pasakyti, kad vystymosi netolygumai nėra sveikos ekonomikos ženklas?

– Tokiais dalykais didžiuotis tikrai neverta.

– Ar Lietuvoje nesivysto panaši situacija, kurią dar paaštrino ši krizė?

– Aktyviai judame ta linkme. Dar nuo sovietinių laikų buvo likęs ekonomikos decentralizavimas. Labai gera tų laikų idėja buvo „išmėtyti“ gamyklas bent jau po didesnius miestus – Panevėžį, Uteną, Alytų. Dar šis tas liko, tačiau periferija vis labiau merdi.

– Juokais galima pasakyti, kad gal ilgainiui ir mes turėsime vieną brangiausių pasaulio miestų, nes visi Lietuvos gyventojai suplūs į Vilnių

– Jei taip viskas klostysis ir toliau, tai tikėtina… Pas mus laikomasi nuomonės, kad mokesčiai visoje Lietuvoje turi būti vienodi. O, sakykim, prancūzai, statybininkams, dirbantiems periferijoje, pridėtinės vertės mokestį taiko mažesnį. Tam, kad ten išlaikytų statybas.

– Arba net ir pritrauktų? O pas mus kažkodėl vis svaičiojama apie užsienio investicijas.

– Taip Prancūzijos provincijoje veikia ir viešbutukai, žinoma, jų kainos mažesnės, tačiau žmonės gauna pajamų, ir žmonių gerovė kyla ne tik sostinėje. Žinoma, aš neidealizuoju prancūzų, man artimesnis yra skandinavų modelis.

 

Kainas kelia milijonieriai

 

„SEB Vilniaus banko“ prezidento patarėjas, finansų analitikas Gitanas Nausėda, paklaustas, kaip skurdžiose šalyse atsiranda brangiausi miestai sako – kad ir kaip ten būtų, kainas vis tiek lemia pasiūlos ir paklausos santykis.

– Brangiausiais laikomuose pasaulio miestuose kainas kelia didelis juose gyvenančių turtingų žmonių skaičius, užsienio kapitalo gausa. Ypač tai aktualu kalbant apie nekilnojamo turto kainas, kurios ypač veikia pragyvenimo lygį.

Sakykim, Maskva, nuolatos patenkanti tarp brangiausių pasaulio miestų, šia prasme nėra joks netikėtumas – turbūt nėra kitos pasaulio vietos, kur gyventų tiek milijonierių ir milijardierių.

– Kyla pagrįstas klausimas, kaip tokiuose miestuose išgyvena paprasti žmonės?

– Paprastai skaičiuojamas kainų vidurkis, tad tokiuose miestuose yra ir išgyvenimo nišų – prekių ir paslaugų mažesnėmis kainomis. Tad Maskva manęs, kaip ekonomisto, tikrai nestebintų.

– Tačiau tarp brangiausių pasirodo ir Afrikos miestų.

– Tai su išteklių – aukso, deimantų ir t. t. – gavyba susijusios šalys, tad jose atsiranda sluoksnis žmonių, kurie gali leisti sau labai daug ir, savaime suprantama, atsiranda parduotuvių bei paslaugų, kurios tenkina jų poreikius.

– Manoma, kad atlyginimai turėtų sietis su kainomis, tačiau, pasirodo, kainos gali būti sau, o didžiosios dalies žmonių atlyginimas – sau?

– Iš tikrųjų atlyginimai toli gražu nebūtinai turi koreliuoti su kainomis. Ekonomistai turi tokį bjaurų terminą – stagfliacija, kai kainos, nepaisant ekonomikos nuosmukio, toliau auga. Šiuo metu Lietuva nėra tokioje padėtyje – mes esame klasikinio ekonomikos nuosmukio būklėje. Kainos smunka kartu su atlyginimais, išskyrus energetinių išteklių kainas, kurios neturi nieko bendra su Lietuvos ekonomikos realijomis.

– Jei apeitume problemą iš kitos pusės, tai brangiuose miestuose ir žmonės turėtų uždirbti daugiau, tačiau dažnai taip neatsitinka…

– Iš tikrųjų taip būna toli gražu ne visada. Ypač pradinėje atsigavimo fazėje verslas neskuba dalintis pelno su darbuotojais ir kelti atlyginimus, nes dar tebėra didelis nedarbas. Tačiau kai nedarbo lygis būna žemas, atlyginimai auga sparčiau už pelną.

 

„Savaitė“