Atvažiavo ir būrys svečių iš Vilniaus. Šį kartą gilintasi į socialinę, ekonominę ir psichologinę situaciją kaime.
Žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė Regina Dapšytė pastebėjo, tokio renginio sumanymas kilo siekiant atmesti įsigalėjusius stereotipus apie kaimą ir išsiaiškinti realią situaciją.
Kartu siekta pradėti telkti įvairių organizacijų, kurių interesai susikerta kaime, veiklą esamoms problemoms spręsti.
Pasak D.Bačinskienės, su rajono seniūnijomis nesudėtinga bendrauti, nes beveik visi seniūnai bei daug seniūnijų darbuotojų yra profsąjungos nariai. Be to, glaudžiai bendradarbiaujama ir su bendruomenėmis. Apskrities profsąjungininkų lyderė apgailestavo, jog daugėja susvetimėjimo („skurstame dvasiškai“) ir kvietė kartu spręsti atsirandančias problemas, „nesidalinti į miestą ir kaimą, profsąjungas ir seniūnijas“.
Išklausius rajono mero Algirdo Vrubliausko, Punios seniūno Gintauto Laukaičio pranešimus, Žemės ūkio rūmų direktoriaus Remigijaus Urbono bei Žemės ūkio ministerijos specialisčių kalbas susidarė įspūdis, jog norintiems ir galintiems dirbti kaime šiais laikais galimybės yra net geresnės nei mieste.
Tačiau skaudžioji problema ta, kad kaime pradeda rastis sluoksnis žmonių, kurie atprato dirbti. O dar blogiau, jog jų šeimose auga vaikai, kuriems nebeskiepijamas poreikis dirbti ir užsidirbti. Atrodo, kad čia meškos paslaugą iš dalies atliko Europos Sąjungos parama, kuri suteikiama už nedirbamą žemę. Savo neigiamą vaidmenį taip pat atliko ir socialinės išmokos.
Norint susigaudyti situacijoje iš pradžių dera išmokti skirti kaimiškų vietovių gyventojus, tarp kurių vieni yra žemdirbiai (pradedant šeimos ūkiais, baigiant stambiais ūkininkais), kiti – nedirbantys kaimiečiai.
Pastarieji ir kelia didžiausią rūpestį seniūnams, bendruomenėms, o labiausiai – socialiniams darbuotojams.
Butrimonių seniūnijos socialinė darbuotoja Laima Sudvajienė vaizdžiai papasakojo, kokiuose vaidmenyse šioms specialistėms tenka pabūti dirbant su socialinės rizikos šeimoms. Pasak L.Sudvajienės, darbas tikrai sudėtingas, bet, jos nuomone, labai reikalingas, nes visose seniūnijose atsirado šeimų, kurios paprasčiausiai nesugeba gyventi ir išgyventi savarankiškai. Socialinis darbuotojas tokioms šeimoms reikalingas kaip visų sričių specialistas, patariantis, kada sodinti bulves ar suarti ežias arba kur kreiptis pradedant skyrybas. Neretai, išklius konfliktams toje ar kitoje šeimoje, į pagalbą tenka kviestis policininkus.
Pasak L.Sudvajienės, socialiai remtinų žmonių „katastrofiškai daugėja“. Prieš ketverius metus, kai Laima tik pradėjo dirbti šiose pareigose, tokių Butrimonių seniūnijoje buvo 15, šiuo metu jų yra 98! Paklausta, kokios pagalbos pageidautų socialinės darbuotojos, moteris atsakė: moralinio paskatinimo. Socialiniam darbuotojui visą darbo dieną tenka nuolat būti su socialinės rizikos žmonėmis. Jie laukia ne tik patarimo, bet ir širdies. O tai ne kiekvienas socialinio specialisto pareigas einantis sugeba duoti. Todėl šie specialistai greičiau „perdega”, pasiduoda, nebenori tokio darbo dirbti.
Alytaus rajono švietimo ir pedagoginės psichologinės pagalbos centro atstovė pabrėžė, kad svarbiausia socialinės rizikos žmonėms pasijusti lygiais tarp lygių. Jos nuomone, būtina rasti tokių, kurie niekada niekur, apskritai niekuo neužsiima ir „beveik priverstinai“ pritraukti juos į dienos ar užimtumo centrus, tikintis kad paskui jie ateidinės į juos savo noru.
Apskritojo stalo diskusijoje taip pat dalyvavo ir kalbėjo LPSK generalinė sekretorė Janina Matuizienė.
Ramunė Motiejūnaitė Pekkinen
