Profesinės sąjungos kantrybė truko, kai nuo sausio 1d. švietimo ir mokslo ministras vienašališkai, be konsultacijų ir socialinių partnerių pritarimo, patvirtino naują mokytojų darbo apmokėjimo tvarką, kuriame faktiškai užslėptas atlyginimų mažinimas. Prastėja situacija ir savivaldybėms pavaldžiose įstaigose, kai kur ikimokyklinių įstaigų darbuotojai jau kelis mėnesius negauna net ir sumažintų atlyginimų. Socialiniai pedagogai diskriminuojami, iš globos namų darbuotojų tyčiojamasi – jie verčiami keisti turimą auklėtojo pareigybę į socialinio darbuotojo, nepripažįstama jų darbinė kompetencija, jiems nepagrįstai mažinamas atlyginimas.
LŠMPSF narių nuomone, visos švietimo sritis Lietuvoje šiuo metu ne tiek dėl krizės, kiek dėl netinkamo ir neatsakingo švietimo sektoriaus valdymo ir finansavimo išgyvena sunkius laikus, prastėja ugdymo kokybė, blogėja mikroklimatas kolektyvuose, auga socialinė įtampa. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija nenori pripažinti esančių problemų ir nesiruošia jų spręsti kartu su socialiniais partneriais. Jau antri metai dėl ministerijos kaltės stringa Trišalio sektorinio švietimo komiteto kūrimas, o fragmentiškai vykstantys ministerijos vadovų susitikimai su vienos ar kitos profesinės sąjungos atstovais dėl pavienių klausimų aptarimo, neturi jokios realios naudos ir tuo labiau teisinės galios – tai tik socialinio dialogo imitacija.
Apie socialinio dialogo švietimo sektoriuje Lietuvoje nebuvimą ruošiamasi informuoti ir Europos Komisiją (EK). Šiuo metu EK rengia rekomendacijas, kuriomis siekiama stiprinti socialinį dialogą. Yra numatoma vystyti dialogą tarp Europos Sąjungos institucijų, vyriausybių, darbdavių bei darbuotojų organizacijų įvairiuose lygiuose – tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu, tiek regioniniu ar lokaliniu.
Visai neseniai pradėjo veikti Trišalis Švietimo sektoriaus komitetas ES lygmenyje, kur dalyvauja ir EK atstovai. Akivaizdu, jog to paties laukiama iš nacionalinių partnerių. Nacionaliniu lygiu numatoma, kad socialiniai partneriai padės rengti valstybių narių pranešimus apie kai kurių europinių direktyvų įgyvendinimą, tiksliau apie tų direktyvų, kurių įgyvendinimas, remiantis Europos Bendrijos 137 straipsnio (buvusio 118 straipsnio) nuostatomis, galėjo būti pavestas socialiniams partneriams. LŠMPSF ekspertai jau vasario mėnesi turi pateikti EK didžiausią ataskaitą apie pažangą Lietuvoje įgyvendinant ES iniciatyvas švietimo srityje. Todėl Švietimo ir mokslo ministerijos nenorą kurti minėtą sektorinį švietimo komitetą ir vystyti socialinį dialogą sunku paaiškinti. Įkūrus komitetą, neliktų galimybių valdžiai priimti vienašališkus sprendimus, profesinių sąjungų vidiniai konfliktai netrukdytų rasti konsensusą, nes viską spręstų kompetencija ir atsakomybės lygis.
Aptariant su EI/ETUCE vadovais Lietuvos švietimo darbuotojų situaciją buvo pažymėta, jog panaši situacija klostosi ir kitose postsovietinio bloko šalyse, kur socialinio dialogo tradicijų nebuvimas ir pasenęs valdininkų mastymas bei darbo metodai ne tik trukdo pasiekti gerų rezultatų, tačiau nuolat blogina situaciją. Europos Komisijos atlikta studija rodo, kad Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Vengrijos provincijoje skurdas gresia trečdaliui vaikų. Europos Komisijos ekspertai visose ES šalyse atliko tyrimus, kurių rezultatai rodo, kad pagrindiniai sunkumai kovojant su skurdu kyla dėl demografinių, švietimo, darbo rinkos bei atskirties problemų. Atskirties veiksnį kuria ir prasta švietimo infrastruktūra, kuri savo ruoštu neigiamai veikia ir ekonominius rodiklius. Prasta mokytojų padėtis švietimo sistemos problemas gilina ir aštrina: mokytojo autoriteto erdvė sistemingai siaurinama, mokytojo socialinis statusas menkinamas, finansinės galimybės mažinamos.
Primename, jog nuo praeitų metų gruodžio mėnesio LŠMPSF tapo EI/ETUCE narė. Federacijos nariai ruošiasi aktyviai dalyvauti tarptautinėje veikloje ir pasinaudoti tarptautinio solidarumo galimybe tam, kad pakeistų vietos valdininkų požiūrį į švietimo problemų sprendimo budus ir dar efektyviau gintų švietimo darbuotojų interesus.
