Profesoriaus tvirtinimu, būtent pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių atstovai sukuria didžiąją dalį pridėtinės vertės. Kita vertus, anot R.Lazutkos, visa sunkmečio našta užkraunama būtent ant jų pečių.
Negana to, naštą siūloma dar padidinti. Pavyzdžiui, profesoriaus žodžiais tariant, verslo ryklių interesams atstovaujantis Laisvosios rinkos institutas netgi tvirtina, kad būtina atsisakyti socialinių išmokų mokėjimo ar minimalios mėnesinės algos. Girdi, gyvename laisvoje visuomenėje, kur darbdavys su darbuotoju gali ir taip susitarti. “Per krizę tai būtų panašu į vilko ir ėriuko santykius, kur darbdavys, įskaitant ir valstybę, – vilkas, o potencialus darbuotojas – ėriukas. Tačiau ar tokie santykiai naudingi visuomenei? Manau, kad ne”, – interviu “Respublikai” sakė R.Lazutka.

Lietuva rekomendacijų neklauso

– Ar jūsų neerzina tas dalykas, kai kartais jus pavadina socialistu? – “Respublika” teiravosi R.Lazutkos.

– Etikečių griebiamasi tada, kai nėra argumentų, todėl tie klijuotojai ir jų etiketės man mažiausiai rūpi. O pats žodis “socialistas” pašaipiu tonu skamba tik komunistinės sistemos nusukiotoms ausims. Vis daugiau lietuvių keliauja, skaito vakarietišką literatūrą ir tos ausys ilgainiui atsities.

– Tvirtinama, kad šiandien siaučianti pasaulinė krizė būtų įveikta daug greičiau, jei ją ekonomistai būtų išpranašavę iš anksto. Bet to neatsitiko. Jūsų nuomone, kodėl?

– Nelengvas tai darbas – prognozuoti ekonomiką. Dėl jos sudėtingumo tai beveik tas pat, kas spėti orus. Meteorologai gali apytiksliai pasakyti, kas bus rytoj, poryt ar po dviejų dienų. Tačiau jei jų dabar paprašytų išpranašauti ateinančio sausio orus, jie greičiausiai skėstelėtų rankomis.

Tuo tarpu iš ekonomistų dažnai laukiama, kad jie pasakytų, kas bus po penkerių ar dešimties metų. Neslėpsiu, atsiranda ambicingų drąsuolių, kurie ryžtasi tokioms pranašystėms. Ir… paskui rankioja veiksnius, kurių jie nenumatė ir kurie sukėlė kitokių padarinių, nei prognozuota. Tačiau jeigu paskelbi prognozę, po ketvirčio ją tikslini, dar po ketvirčio aiškini, kodėl ji nepasitvirtino, tada nuolat esi dėmesio centre. Reklamos čia gali būti siekiama labiau nei prognozavimo naudos.

– Tačiau, sutikite, kapitalistinis pasaulis nuolat išgyvena krizes, todėl bent jau turėtų būti iš anksto ekonomistų parengti receptai, kaip jas įveikti. Bent jau gyvenant Lietuvoje susidaro įspūdis, kad užklupęs sunkmetis buvo visiškas netikėtumas, nežinoma, kaip su juo kovoti?

– Civilizuotas pasaulis išties turi receptų, kaip įveikti krizę. Deja, dauguma jų mūsų šalyje nėra naudojami. Sakykime, ar kas yra girdėjęs apie Europos Komisijos (EK) rekomendacijas sunkmečiui įveikti? Įtariu, kad tokių lietuvaičių – vienetai. O juk jas pasirašė visų Europos Sąjungos (ES) šalių, tarp jų ir Lietuvos, socialinės apsaugos ministrai. Ten aiškiai išdėstyta, ką būtina daryti, kad krizės pasekmės nebūtų tokios skaudžios.

Anot EK rekomendacijos, reikia veikti trimis kryptimis: saugoti darbo vietas, palaikyti skurdžiausių žmonių pajamas ir išsaugoti prieinamumą prie socialinių paslaugų išlaikant gerą jų kokybę. Turima galvoje švietimas, sveikatos, socialinė apsauga.

– Lietuvoje dažniausiai elgiamasi atvirkščiai…

– Sutinku. Ypač nesaugoma darbo vietų. O juk būtent nuo jų skaičiaus priklauso ne tik pačių darbuotojų gerovė, bet ir kiek į valstybės biudžetą bus surinkta mokesčių, kokio dydžio bus valstybinio socialinio draudimo fondo “Sodros” biudžetas. Dabar visu balsu šaukiama, kad jis katastrofiškai sumažėjęs, valstybė skolinasi astronomines sumas, kad galėtų išmokėti pensijas ir pašalpas. Tačiau šiaip, iš nieko juk jis nesumažėjo. Skylė “Sodroje” atsirado todėl, kad aibės žmonių buvo išmesta į gatvę, jie nebemoka mokesčių, o ir patys bedarbiai tapo valstybės arba šeimos išlaikytiniais. Tik pagalvokite – Finansų ministerija prognozuoja, kad kitais metais darbo neturės 350 tūkst. darbingo amžiaus lietuvių. Tai tiek pat, kiek šiandien gyvena Kaune.

Vakarų valstybėse jau seniai buvo suvokta darbo vietos reikšmė, ypač – krizių metu. Tenai jau verčiau sumažinama darbo dienos trukmė ar jų skaičius savaitėje, nei atsisakoma darbo vietos. O pas mus, tarkime, Vilniaus savivaldybėje, išvarė kelis šimtus žmonių iš darbo – žinokitės. Tuo net pasigiriama – “kova su biurokratija”. O iš esmės tai parodo, kad gyvename beširdžių vilkų visuomenėje.

Turtuolių godumas kenkia visuomenei

– Bet juk sakoma, kad šitaip optimizuojamas įstaigų darbas, atsisakoma nereikalingo balasto, sutaupoma. Vyrauja nuomonė, kad Lietuvoje viešasis, kitaip tariant, iš valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaikomas sektorius ir taip suryja drakoniškus pinigus.

– Teisybė tokia, kad Lietuvoje viešajam sektoriui skiriama palyginti mažai lėšų – vos 29 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). O ES vidurkis yra 40-41 proc. BVP. Dauguma Sąjungos senbuvių, ypač Skandinavijos šalys, skiria dar didesnį BVP procentą. Daug daugiau nei Baltijos valstybės viešajam sektoriui pinigų skiria ir naujųjų ES narių atstovės – vadinamosios Višegrado šalys. Neatmetu galimybės, kad galbūt dėl to tenai ir krizė ne tokia skaudi kaip pas mus.

Šiandien taupymas dažniausiai siejamas su struktūrinėmis reformomis. Tačiau nekonkretizuojama, kas tai yra. Nepasakoma, kas toje ar kitoje struktūroje turėtų pasikeisti, kad ji taptų efektyvi. Tačiau problema iškeliama tame kontekste, kad reikia tai ar kitai struktūrai skirti pernelyg daug finansų, daugumos jų valdymas esą yra neefektyvus, išleidžiama daug lėšų. Girdi, struktūras reikia tvarkyti, kad taptų efektyvesnės, išsiverstų su mažesnėmis lėšomis. Tačiau ką daryti, kai žinai, kad, palyginti su kitomis valstybėmis, mūsų viešasis sektorius ir taip skurdžiai finansuojamas?

– Galbūt viešąjį sektorių prižiūrinčios institucijos pavyzdį ima iš privataus sektoriaus, kuriame išsiverčiama su minimaliai įmanomomis sąnaudomis?

– O kas sakė, kad mūsų privatus sektorius veikia gerai ir jam nereikalinga tai, kas vadinama struktūrinėmis reformomis? Šiandien daroma prielaida, kad jeigu jau privačios įmonės dirba laisvosios rinkos sąlygomis, tai jos puikiai tvarkosi, nes pati rinka viską surikiuoja į savo vietas.

Kažin ar tai teisybė. Šit kad ir toks pavyzdys. Dauguma Lietuvos įmonių dirba eksportui, parduoda savo prekes ten, kur jas realizuoja ir kitos pasaulio bendrovės, tarp jų ir Vakarų. Tačiau kas tuomet man paaiškins, kodėl mūsų darbuotojų algos net 8 kartus mažesnės nei vakariečių?

Suprantu, kodėl menkesnis atlyginimas nei Vakaruose yra, tarkim, mūsų kirpėjos. Tenai keliskart didesni įkainiai, tad ir tenykštė kirpėja uždirba keliskart daugiau. Bet niekaip nesuprantu, kodėl mažiau atlygio gauna mūsų darbininkas, kurio pagaminta produkcija pasaulinėje rinkoje realizuojama lygiai tokiomis pačiomis kainomis kaip ir gamintojų iš Vakarų?

Neatmetu, gali būti ir taip, kad pasakiškus pelnus susižeria mūsų įmonių savininkai, darbuotojams palikdami tik grašius. Matyt, taip dažniausiai ir būna.

Antra vertus, galima ir tokia versija, kad privačios eksportuotojos dirba neefektyviai. Tokiu atveju išeitų, kad ir joms būtinos reformos. Bent jau tol, kol tokių įmonių atlygiai susilygins su vakarietiškų bendrovių.

– Sutikime, kad kalbos apie pasakiškus pelnus, legaliai ar nelegaliai nusėdančius į savininkų kišenes, nėra iš piršto laužtos. Įsitikinome, kad valstybė su savo socialine politika yra atsidūrusi visiškoje aklavietėje. Tačiau ar privatūs investuotojai dar labiau negilina krizės duobės? Teko kalbėtis su Suomijos įmonių atstovais, jie tvirtino, kad pas juos krizę stengiamasi įveikti ne tik valstybės pastangomis. Net ir juodžiausiu metu įmonių savininkai irgi nemažina darbo vietų skaičiaus, nekarpo algų. Nes žino – kuo daugiau be pajamų gyvenančių žmonių, tuo mažiau vartotojų. Kuo mažiau vartotojų, tuo mažesnės pajamos pačioms įmonėms. Ar Lietuvos savininkai nėra per godūs ir ar nekerta šakos, ant kurios patys sėdi?

– Privatus sektorius, aišku, turi savo specifiką, skiriasi nuo valstybinio. Ir todėl šitoj vietoj reikia Nacionalinio susitarimo. Išties – visi turi suprasti, kad krizės įveikimo receptas slypi socialinėje atspirtyje. Tačiau vien kvietimas būti sąmoningiems čia nieko nepadės. Nes jei vienas šeimininkas atleidinėja darbuotojus, o kitas – ne, pastarasis konkurencinėje kovoje, aišku, pralaimės, nes jo produkcija bus brangesnė. Todėl jis ir turi susitarti su visais kitais rinkos dalyviais, kad ir šie neatleidinėtų darbuotojų ar nekarpytų jų algų.

Tačiau kas įmanoma Suomijoje, tas mažai tikėtina Lietuvoje. Mano nuomone, pas mus svaresnį žodį turėtų tarti valstybė. Tarkim, paremdama darbo vietas. Paramos būdai gali būti dvejopi: pinigais – tai subsidijos, mokant darbuotojui, pavyzdžiui, pusę algos už darbdavį, arba mokesčių lengvatomis. Kitas būdas – darbo laiko ribojimas. Suprantu, kad už tokį pasiūlymą sulauksiu kritikos. Bus šaukiama, kad valstybė ir taip gyvena ant bankroto ribos, ir jai parėmus darbo vietas ištiks visiškas krachas. Kita vertus, atrodo, kad krizės metu kiekvienas turi dirbti ne mažiau, bet daugiau. Tačiau klausimas – kur? Priemones ir jų rezultatus reikia vertinti ne tik įmonės mastu, bet ir visos visuomenės. Vertinant tik atskirų įmonių lygmeniu, neįskaičiuojami visuomenės sąnaudos ir nauda. Kas brangiau mūsų valstybei kainuoja: mokėti bedarbio ir visokias kitokias pašalpas ar – vis dėlto – keliais šimtais paremti darbo vietą, o likusį atlyginimą mokėtų darbdavys? Žinoma, dažniau yra, kad neremiamas nei darbdavys, nei bedarbis.

Pasaulis jau seniai žino, kad ekonomika vystosi ciklais. Po sunkaus laikotarpio neišvengiamai ateis pakilimo laikotarpis. Įdomu, tuomet iš kur mes imsime darbuotojų? Juk, sutikite, tūkstančiai Lietuvoje darbo netekusių žmonių nesėdi sudėję rankų, važiuoja laimės ieškoti į Vakarus. Ir – dažniausiai ją randa. Tai ar ne geriau rytdiena pasirūpinti jau šiandien?

– Dėkojame už pokalbį.

Vidmantas UŽUSIENIS, “Respublikos” žurnalistas

Parengta pagal dienraštį “Respublika”