Kolektyvinės derybos yra vienas geriausių būdų gerinti darbo sąlygas. Derybose tarp darbuotojų ir darbdavių sudaromi susitarimai, kurie skatina sąžiningesnį atlyginimą, darbo laiką ir saugią darbo aplinką. Jos leidžia darbuotojams spręsti tokius klausimus kaip profesinė sveikata, darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra bei apsauga nuo diskriminacijos ar priekabiavimo. Skatindamos dialogą, kolektyvinės sutartys užtikrina, kad darbo vietų standartai vystytųsi atsižvelgiant į besikeičiančius visuomenės ir ekonomikos poreikius. Galiausiai, kolektyvinės derybos ne tik gerina darbo sąlygas, bet ir didina produktyvumą, teikdamos naudą tiek darbdaviams, tiek visuomenei. Šios praktikos stiprinimas nacionaliniu, sektoriniu ir ES lygmenimis yra būtinas siekiant kurti teisingesnes visuomenes ir konkurencingesnes ekonomikas.

Direktyva dėl tinkamo minimaliojo darbo užmokesčio (ES 2022/2041) stipriai remia kolektyvines derybas. 4 straipsnio 1 dalis įpareigoja visas valstybes nares imtis veiksmų, kad būtų stiprinama socialinių partnerių gebėjimas dalyvauti kolektyvinėse derybose dėl darbo užmokesčio nustatymo, skatinamos konstruktyvios, reikšmingos ir informuotos derybos dėl darbo užmokesčio bei apsaugomi darbuotojai ir profesinių sąjungų atstovai.

Valstybės narės privalo sudaryti kolektyvines derybas skatinančias sąlygas ir parengti veiksmų planą jų plėtrai. Direktyva nenustato konkretaus veiksmų plano turinio, palikdama tai valstybių narių nuožiūrai, atsižvelgiant į nacionalines tradicijas ir praktikas bei gerbiant socialinių partnerių autonomiją. Tačiau plane turi būti numatyti minimalūs reikalavimai: aiškus įgyvendinimo grafikas ir konkrečios priemonės, kurios palaipsniui didintų kolektyvinių derybų aprėptį.

Nors direktyva nenustato konkretaus termino veiksmų planui parengti, valstybės narės, kuriose kolektyvinių derybų aprėptis yra mažesnė nei 80 %, turėtų jį parengti iki 2025 m. pabaigos.

4 straipsnio 2 dalis numato įsipareigojimą, bet ne rezultatų užtikrinimą, todėl direktyvoje nėra sankcijų, jei šios pastangos neduoda laukiamų rezultatų. Vis dėlto valstybės narės privalo reguliariai peržiūrėti veiksmų planus bent kas penkerius metus ir juos atnaujinti, jei jie neveiksmingi. Bet kokiu atveju nacionalinio veiksmų plano sukūrimas siekiant padidinti kolektyvinių derybų aprėptį išlieka būtinybe, o Europos institucijos turėtų užtikrinti, kad šie planai būtų veiksmingi ir ambicingi.

1 pav.: Kolektyvinių derybų aprėptis ES valstybėse narėse
(procentais; 2024 m. arba naujausiais turimais duomenimis)

Šaltinis: OECD/AIAS ICTWSS duomenų bazė 2024 m. ir ETUC 2024 m.

Šiuo metu tik 8 valstybėse narėse kolektyvinių derybų aprėptis viršija 80 %. Visose aštuoniose valstybėse, kurios atitinka nustatytą aprėpties slenkstį, sektoriaus lygmens kolektyvinės sutartys yra pagrindinė priemonė darbo santykiams reguliuoti. Ir atvirkščiai –  visos šalys, kuriose kolektyvinių derybų aprėptis siekia 50 % ar mažiau, pasižymi tuo, kad dominuoja įmonių lygmens kolektyvinės sutartys. Tai aiškiai rodo būtinybę skatinti tarpsektorines kolektyvines derybas, kaip nustatyta Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkte.

Pagrindinis klausimas yra, kokias konkrečias priemones reikėtų įtraukti į veiksmų planus, kad būtų pasiektas tinkamas kolektyvinių derybų aprėpties lygis. Atsižvelgiant į skirtingas sistemas Europoje, akivaizdu, kad priemonės turi būti pritaikytos prie kiekvienos šalies specifinės situacijos.

Vieno universalaus sprendimo nėra. Šalyse, kuriose vyrauja sektoriaus lygmens kolektyvinės derybos, pagrindinis tikslas yra stiprinti esamą sistemą. Tuo tarpu šalyse, kuriose dominuoja įmonių lygmens derybos, svarbiausias tikslas yra sukurti sektoriaus lygmens derybų struktūras.

Iš esmės, įvairias kolektyvinių derybų stiprinimo ir aprėpties didinimo priemones galima suskirstyti į tris kategorijas:

• Profesinių sąjungų stiprinimas,
• Darbdavių organizacijų stiprinimas,
• Sektoriaus lygmens kolektyvinių derybų kūrimas ir stiprinimas per politinę/institucinę paramą.

Kiekvienai iš šių kategorijų kyla tam tikrų iššūkių, tarp kurių galima paminėti: mažėjantį narystės lygį ir žemą profesinių sąjungų tankį, ribotą prieigą prie darboviečių profesinių sąjungų atstovams, nesąžiningas darbdavių praktikas, derėtis nesutinkančias darbdavių organizacijas ir kt.

1 lentelė: Priemonės kolektyvinėms deryboms skatinti

Profesinės sąjungos	Darbdavių organizacijos	Politinė/institucinė parama
Profesinių sąjungų narių skaičiaus didinimas ir jų galios stiprinimas	Darbdavių organizacijų kūrimo ir stiprinimo skatinimas sektorių lygmeniu	Efektyvesnis kolektyvinių sutarčių taikymo išplėtimas
Naujos temos kolektyvinėse derybose	Prievolė darbdaviams dalyvauti sektorių kolektyvinėse derybose	Sektorių kolektyvinių derybų plėtojimas
Profesinių sąjungų vertybių ir narystės skatinimas	Dviejų šalių „sektorinių derybų tarybų“ steigimas	Daugiašalių derybų skatinimas kaip pereinamasis etapas į sektorių derybas
Solidarumo mokestis	„Rūmų sistema“ su privaloma įmonių naryste	Viešieji pirkimai ir ekonominės subsidijos tik toms įmonėms, kurios priima ir taiko kolektyvines sutartis
Finansinės paskatos profesinių sąjungų nariams	Finansinės paskatos įmonėms tapti sektorių darbdavių organizacijų narėmis	Kolektyvinių sutarčių galiojimo užtikrinimas įmonių restruktūrizavimo atveju ir ultraaktyvumas
Išskirtinės naudos profesinių sąjungų nariams	Mokestinių lengvatų teikimo už papildomas naudas susiejimas su kolektyvinėmis sutartimis	Kolektyvinių sutarčių taikymo išplėtimas į šiuo metu neapimamas darbuotojų grupes (pvz., viešojo sektoriaus darbuotojai, savarankiškai dirbantieji, laikini darbuotojai)
Profesinių sąjungų prieigos prie darbo vietų užtikrinimas (įskaitant skaitmeninę prieigą)	Galimybė nukrypti nuo darbo teisės normų (?)	Duomenų rinkimas, informacija ir skaidrumas
Streikų fondai profesinių sąjungų reikalavimams palaikyti	Darbdavių organizacijų gebėjimų stiprinimas	Kova su nesaugumu darbo rinkoje
Priemonės prieš profesinių sąjungų žlugdymą ir apsauga nuo diskriminacijos prieš profesinių sąjungų atstovus		Dviejų šalių institucijų, bendrai valdomų socialinių partnerių, kūrimas
Teisė į kolektyvinį ieškinį kolektyvinių sutarčių pažeidimo atveju
Profesinių sąjungų gebėjimų stiprinimas

 

 

Priemonės profesinėms sąjungoms stiprinti

1. Profesinių sąjungų narių skaičiaus didinimas ir galios stiprinimas. Stiprios ir gerai organizuotos profesinės sąjungos yra būtinos veiksmingam sektoriniam kolektyviniam derybų procesui, ypač siekiant išspręsti struktūrinius galios disbalansus kapitalistinėse darbo rinkose. Norint išplėsti kolektyvinių derybų aprėptį, būtina stiprinti profesinių sąjungų organizacinę galią. Mažėjantį profesinių sąjungų narių skaičių galima pakeisti darant narystę patrauklesnę: siūlant švietimo programas, vykdant kampanijas už darbo rinkos, ekonomikos ar darbuotojų saugos reformas. Be to, galima apsvarstyti „narystės profsąjungoje pagal nutylėjimą“ koncepciją – automatinę profesinės sąjungos narystę su galimybe atsisakyti. Tokia sistema sėkmingai taikoma Airijoje, Maltoje ir Nyderlanduose. Tai taikyti galima ne tik narystės profsąjungose, bet ir kitose srityse, pvz., pensijų sistemose, kur automatinis įtraukimas padidino dalyvavimo rodiklius. Vis dėlto, šio metodo teisiniai ir politiniai iššūkiai gali skirtis priklausomai nuo šalies darbo teisės, todėl svarbu užtikrinti, kad darbuotojai suprastų savo teises ir narystės naudą.
2. Naujų temų įtraukimas į kolektyvines derybas. Pastaraisiais metais profesinės sąjungos pradėjo įtraukti naujas temas į kolektyvines derybas. Pavyzdžiui, darbo laiko trumpinimas išlaikant visą atlyginimą, nauji darbo laiko organizavimo modeliai, darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros priemonės bei specifinės jaunimo teisės ne tik gerina darbo sąlygas, bet ir pritraukia naujus narius, ypač jaunimą, nestandartinių darbo formų darbuotojus ir migrantus.
3. Profesinių sąjungų vertybių ir narystės skatinimas. Svarbu investuoti į profsąjungų atstovų išsilavinimą. Taip pat būtina identifikuoti ir įtraukti specifines grupes – jaunus, nestandartinių darbo formų ir migrantus darbuotojus. Darbuotojų apklausos gali padėti nustatyti jų poreikius ir lūkesčius. Naujos informacinės technologijos bei socialiniai tinklai gali būti naudojami profesinių sąjungų vertybėms skleisti. Taip pat galima organizuoti švietimo programas mokyklose apie kolektyvinių derybų svarbą ir teikiamą naudą.
4. Solidarumo mokestis. Kovojant su „važiavimo zuikiu“ problema  (žmonės, kurie naudojasi kolektyvinės sutarties naudomis, bet nemoka nario mokesčio), gali būti įvestas solidarumo mokestis. Pagal šią sistemą darbuotojai, kuriems taikoma kolektyvinė sutartis, finansiškai prisidėtų prie derybų proceso, mokėdami mokestį į specialų „derybų fondą“, iš kurio būtų finansuojama ekspertinė pagalba profesinėms sąjungoms.
5. Finansinės paskatos profesinių sąjungų narystei. Pavyzdžiui, narystės mokesčiui išleidžiamos darbuotojo atlyginimo dalies neapmokestinimas, kaip yra Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Suomijoje ir Čekijoje, galėtų paskatinti daugiau darbuotojų prisijungti prie profesinių sąjungų.
6. Išskirtinės naudos profesinių sąjungų nariams. Profesinės sąjungos galėtų derėtis dėl specialių išmokų savo nariams, kaip tai daroma Vokietijoje. Tai gali būti atostogų priedai, mobilumo išmokos, specialios pensijų schemos ar papildomos atostogos mokymuisi ar sveikatos skatinimui. Kai kuriose šalyse, pvz., Belgijoje, Lietuvoje, Slovakijoje, profesinių sąjungų nariai gali gauti nuolaidas muziejuose, kultūros renginiuose, degalinėse ar sporto centruose.
7. Profesinių sąjungų prieigos prie darbo vietų užtikrinimas (įskaitant skaitmeninę prieigą). Tiesioginis profesinių sąjungų atstovų kontaktas su darbuotojais yra efektyviausias būdas pritraukti naujus narius. Daugelyje šalių reikia keisti teisinius reglamentus, kad profesinės sąjungos lengviau patektų į darbo vietas, ypač mažose įmonėse. Taip pat būtina užtikrinti naujus prieigos būdus nestandartiniams darbuotojams, pavyzdžiui, per skaitmeninius komunikacijos kanalus.
8. Streikų fondai profesinių sąjungų reikalavimams paremti. Sukūrus pakankamai didelį streiko fondą, darbdaviai būtų labiau linkę derėtis, siekdami išvengti ilgo konflikto. Toks fondas padėtų darbuotojams streikuoti mėnesiais, sumažinant darbdavių spaudimą.
9. Trukdymo profesinių sąjungų veiklai prevencija. Reikia gerinti profesinių sąjungų narių apsaugą nuo diskriminacijos ir trukdymo jų veiklai, sustiprinant teisinę priežiūrą ir padidinant darbo inspektorių skaičių. Pavyzdžiui, Bulgarijoje nuo 2023 m. įstatymų pakeitimai numato, kad trukdymas profesinių sąjungų veiklai yra kriminalinis nusikaltimas, už kurį gresia laisvės atėmimas iki penkerių metų.
10. Informacijos apie profesines sąjungas teikimas darbo vietoje. Reikėtų įpareigoti darbdavius informuoti darbuotojus apie aktyvias profesines sąjungas įmonėje bei jų narystės galimybes.
11. Kolektyvinio ieškinio teisė kolektyvinių sutarčių pažeidimo atveju. Profesinėms sąjungoms turėtų būti suteikta teisė pateikti kolektyvinius ieškinius, kai darbdaviai pažeidžia kolektyvines sutartis.

Priemonės darbdavių organizacijoms stiprinti

1. Darbdavių organizacijų stiprinimas sektoriniu lygmeniu. Sektorių kolektyvinės derybos priklauso nuo stiprių ir bendradarbiaujančių darbdavių organizacijų. Vidurio ir Rytų Europos šalyse mažą kolektyvinių derybų aprėptį dažnai lemia susiskaldžiusios ir silpnos darbdavių organizacijos bei jų nenoras derėtis sektoribiu lygmeniu. Todėl labai svarbu skatinti tokių organizacijų kūrimą ir stiprinimą bei ugdyti jų pasirengimą dalyvauti derybose, siekiant geresnės kolektyvinių sutarčių aprėpties.
2. Darbdavių pareiga dalyvauti sektorinėse kolektyvinėse derybose. Viena iš pagrindinių strategijų – įvesti teisinę prievolę darbdaviams reguliariai dalyvauti derybose, kaip tai taikoma Prancūzijoje. Šis metodas nereikalauja, kad darbdaviai būtinai pasirašytų susitarimus, tačiau užtikrina nuolatines derybas su profesinėmis sąjungomis. Iš pradžių diskusijos gali apimti mažiau ginčytinas temas, tokias kaip darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, siekiant sukurti pasitikėjimo pagrindą prieš pereinant prie sudėtingesnių klausimų, pavyzdžiui, darbo užmokesčio ar darbo laiko. Taip siekiama įtvirtinti derybų kultūrą ir nuolatinius santykius tarp darbdavių ir darbuotojų atstovų.
3. Derybų tarybų kūrimas. Kita galimybė – steigti „sektorines derybų tarybas“, kaip tai daroma Airijoje. Šios tarybos, sudarytos iš lygiaverčio darbdavių ir profesinių sąjungų atstovų skaičiaus, nustatytų teisiškai privalomus minimalius standartus sektoriuose, kuriuose kolektyvinės derybos yra silpnos ir vyrauja mažai apmokamas darbas. Jei derybos žlugtų, valstybė, kaip paskutinė instancija, galėtų įsikišti ir nustatyti teisinius reikalavimus.
4. „Rūmų sistema“. Dar ambicingesnė institucinė reforma galėtų būti „rūmų sistemos“ įdiegimas, kurioje narystė visoms įmonėms būtų privaloma, o darbdavių organizacijos derėtųsi dėl sektorių kolektyvinių sutarčių. Tokia sistema, kaip matyti Austrijoje, užtikrina beveik 100 % sektorinių kolektyvinių sutarčių aprėptį.
5. Finansinės paskatos įmonėms tapti darbdavių asociacijų narėmis. Finansinės paskatos galėtų paskatinti darbdavius jungtis į asociacijas ir dalyvauti kolektyvinėse derybose. Pavyzdžiui, valstybė galėtų suteikti mokesčių lengvatas už darbuotojų išmokas ar priedus, jei darbdaviai laikosi kolektyvinių sutarčių. Be to, darbdavių asociacijos narystės mokesčių neapmokestinimas galėtų būti taikoma panašiai kaip ir profesinių sąjungų nario mokesčiui, kaip tai daroma Čekijoje, taip motyvuojant darbdavius įsitraukti į kolektyvines derybas.
6. Galimybė nukrypti nuo darbo teisės normų kolektyvinių derybų būdu. Galiausiai, būtų galima apsvarstyti, ar galimybė tam tikrais atvejais kolektyvinėmis sutartimis nukrypti nuo darbo teisės reikalavimų paskatintų darbdavius dalyvauti derybose. Tačiau tokia praktika būtų leidžiama tik griežtai apibrėžtomis sąlygomis:
   • Tik jei darbo teisė jau yra plačiai taikoma ir darbuotojai turi stiprias garantijas.
   • Tik ribotu klausimų skaičiumi.
   • Tik jei susitarimas pasiektas su nepriklausomomis profesinėmis sąjungomis.
   • Darbuotojai turėtų gauti aiškią naudą mainais už bet kokį nukrypimą nuo teisės aktų.

Tačiau egzistuoja rizika, kad dėl šios priemonės gali padaugėti „geltonųjų“ (darbdavių kontroliuojamų) profesinių sąjungų, kurios veiktų darbdavių naudai, o ne gintų darbuotojų interesus. Todėl bet kokie teisės aktų pakeitimai šioje srityje turėtų būti vertinami itin atsargiai.

Institucinė/politinė parama sektorinėms kolektyvinėms deryboms

1. Efektyvesnis kolektyvinių sutarčių taikymo išplėtimas. Nors profesinių sąjungų ir darbdavių asociacijų stiprinimas netiesiogiai skatina kolektyvines derybas, tiesioginis sektorių derybų institucijų stiprinimas yra esminis žingsnis siekiant didesnės kolektyvinių derybų aprėpties. Vienas iš efektyviausių ir dažniausiai ES taikomų metodų yra sutarčių taikymo išplėtimo mechanizmai, užtikrinantys, kad sektorių susitarimai būtų taikomi ir toms įmonėms bei darbuotojams, kurie nepriklauso pasirašančioms organizacijoms. Siekiant pagerinti šių mechanizmų veiksmingumą, galima svarstyti galimybę sumažinti darbdavių asociacijoms taikomą atstovavimo slenkstį (daugeliu atvejų šiuo metu nustatytą 50 % darbuotojų aprėpčiai).
2. Sektorių kolektyvinių derybų plėtra. Viena iš sąlygų, padedančių stiprinti darbo santykius, būtų aiškiai apibrėžtas teisinis sektorių kolektyvinių derybų pagrindas, su aiškiomis derybų taisyklėmis, mandatais, vaidmenimis ir atsakomybėmis. Tai padėtų kurti dvišales derybų struktūras sektorių ir tarpsektoriniame lygmenyje. Tose šalyse, kuriose sektorių derybos jau egzistuoja, būtina modernizuoti teisinį reguliavimą – aiškiau apibrėžti procesus ir užpildyti kolektyvinių derybų teisinio reglamentavimo spragas, taip mažinant teisinių ginčų ir neaiškumų skaičių bei spartinant derybų eigą.
3. Kelių darbdavių lygmens kolektyvinių derybų skatinimas. Šalyse, kuriose kolektyvinės derybos vyksta daugiausia įmonių lygmeniu, keletos darbdavių kolektyvinės derybos galėtų būti tarpinis žingsnis link sektorinių susitarimų. Šis metodas ypač veiksmingas pramonės šakose, kuriose dominuoja kelios didelės įmonės. Sudarius susitarimus su pagrindiniais rinkos dalyviais, reikšminga dalis sektoriaus darbuotojų būtų aprėpta, o tai sukurtų spaudimą mažesnėms įmonėms prisijungti prie derybų.
4. Viešieji pirkimai ir ekonominės subsidijos tik kolektyvines sutartis taikančioms įmonėms. Viena iš priemonių – viešųjų sutarčių ir valstybės pagalbos sąlygų susiejimas su kolektyvinėmis derybomis. Tai reiškia, kad tik toms įmonėms, kurios yra kolektyvinių sutarčių dalyvės ar jų laikosi, būtų suteikta teisė gauti valstybės lėšas. Tokia sąlyga galėtų būti taikoma įvairiais būdais, pavyzdžiui, visiškai atmetant nesilaikančias įmones iš viešųjų pirkimų arba suteikiant papildomus balus vertinant konkurso dalyvius.
5. Kolektyvinių sutarčių galiojimo užtikrinimas įmonių restruktūrizavimo atveju. Svarbu užkirsti kelią darbdavių strategijoms vengti kolektyvinių sutarčių. Pavyzdžiui, esamos sutartys turėtų likti galioti įmonių restruktūrizavimo metu, kai įmonės skaidomos ar perduodamos kitoms įmonėms, nes tokie procesai dažnai naudojami tam, kad būtų išvengta esamų susitarimų ar pereinama prie mažiau palankių sektorinių sutarčių. Taip pat kolektyvinės sutartys turėtų galioti ir po jų oficialaus termino pabaigos, kol bus suderėtas naujas. Ši taisyklė turėtų būti taikoma ir naujai įdarbintiems darbuotojams, siekiant užtikrinti vienodas darbo sąlygas visiems. Be to, galima nustatyti maksimalų laikotarpį, per kurį turi būti pradėtos naujos derybos.
6. Kolektyvinių sutarčių taikymo išplėtimas neįtrauktoms darbuotojų grupėms. Kolektyvinių sutarčių aprėpties išplėtimas yra dar vienas svarbus žingsnis. Tai galėtų reikšti derybinių teisių suteikimą šiuo metu neįtrauktoms darbuotojų grupėms, pavyzdžiui, savarankiškai dirbantiems asmenims, laikiniems darbuotojams ar tam tikriems viešojo sektoriaus tarnautojams. Pavyzdžiui, Lietuva, kurioje kolektyvinių sutarčių aprėptis istoriškai buvo viena mažiausių ES (apie 8 %), pastaraisiais metais reikšmingai padidino šią aprėptį iki 27 % dėl naujų galimybių viešojo sektoriaus darbuotojams dalyvauti derybose ir sudaryti susitarimus. Be to, šalyse, kuriose kolektyvinės derybos yra teisiškai ribojamos, būtina išplėsti temų spektrą, kad darbdaviai ir profesinės sąjungos galėtų veiksmingiau derėtis.
7. Duomenų rinkimas, informacija ir skaidrumas. Kolektyvinės derybos turi remtis tiksliais, išsamiais ir patikimais duomenimis tiek įmonių, tiek sektorių, tiek nacionaliniu lygmeniu. Tam būtina gerinti duomenų rinkimą, kad profesinės sąjungos geriau suvoktų nacionalines ir Europos ekonomines bei socialines tendencijas (pvz., našumo pokyčius, darbo užmokesčio tendencijas, pelno normas ir kt.). Nacionalinės statistikos tarnybos turėtų teikti nemokamą, patikimą ir naujausią informaciją. Be to, turėtų būti užtikrinta teisė į informavimą ir konsultavimą, įskaitant darbuotojų dalyvavimą įmonių valdybose.
8. Kova su darbo rinkos nesaugumu. Dar vienas būdas skatinti kolektyvines derybas – riboti darbo rinkos liberalizavimą, naikinti nulinių darbo valandos sutartis, labiau reguliuoti laikino įdarbinimo agentūras, priverstinį ne viso etato darbą, platformų darbą ir kiek įmanoma sumažinti darbo vietų nesaugumą.
9. Dvišaliai organai, valdomi socialinių partnerių. Pagal Italijos pavyzdį galima skatinti dvišalių organų kūrimą. Tai organizacijos, kuriomis kartu rūpinasi profesinės sąjungos ir darbdavių asociacijos, veikiančios konkrečiuose sektoriuose ar regionuose. Jos skatina įmonių socialinę gerovę, profesinį mokymą, darbų saugą ir orias pajamas. Šie organai padeda įgyvendinti kolektyvines sutartis ir gali padėti išplėsti derybų aprėptį ne profesinių sąjungų nariams ar mažoms įmonėms.

 

Pagal ETUC vykdomą projektą WageUP

Giovanni Casale, ETUC vyriausiasis patarėjas

Bendradarbiaujant su Dr. Torsten Müller, Europos profesinių sąjungų instituto vyriausiuoju tyrėju