Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija (LTPF) – viena iš didžiausių Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos narių. Interviu su jos pirmininke ir LPSK valdybos nare Loreta Soščekiene perpublikuojame iš LTPF interneto svetainės.

Didžiausiai pareigūnų profesinių sąjungų federacijai vadovaujate jau ne vienerius metus, kaip metams bėgant keitėsi profesinių sąjungų veikla ir kokie iššūkiai vis dar tebeegzistuoja?

Mes tapome gerokai profesionalesni bendrąja prasme, kalbu apie narius, kaip jie supranta profesinę sąjungą, jos veikimo principus ir tikslus, ko tikėtis iš organizacijos, kuo gali pats būti naudingas. Tai, kad tapome didžiausiais, parodo, kad eita teisingu keliu, renkantis teisingus sprendimus ir problemų sprendimų būdą.

Taip, vis dar daug kas priklauso nuo politinės valios, ministrų bei įstaigų vadovų, ir kažin, ar tai pasikeis – vieni gali deklaruoti norą gerinti dialogą, netgi imti įgyvendinti kokį projektą, norėdami matyt prieš užsienio partnerius pasigirti, tačiau apsisukę tuoj pat „įjungs lietuvišką požiūrį“ ir gražios deklaracijos liks tik skaidrėse anglų kalba.

Tačiau gerų pokyčių yra daug daugiau, žvelgdamas atgal matai, kiek pažengėme į priekį visų pirma mes, kaip organizacija. Mūsų kompetencijos, gebėjimas derėtis dėl svarbiausių dalykų, kalbėtis dėl kasdienių iššūkių su politikais ir vadovais yra visiškai kito lygmens. Taip, aštresnio veiksmo vis dar prireikia, bet tik tada, kai kita pusė nenori girdėti ramių argumentų kalbos. Kurios mes, kaip organizacija, per pastarąjį dešimtmetį išmokome gerokai daugiau. Manau, kad turime puikią komandą, mūsų organizacijų vadovai yra tikri savo srities profesionalai. Labai didžiuojuosi visais mūsų federacijos darbuotojais, galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų teisininkai yra  patys geriausi specialistai, turintys ilgametę darbo patirtį.

O iššūkiai įvairūs, bet jie kažkuo ir panašūs, nes dar neturime tokios prabangos kaip nuoseklus ir užtikrintas finansavimas. Kai jo trūksta, tai ir pokalbiai sukasi apie tas pačias sritis. Taip, mūsų pareigūnų kasdienybė jau geresnė nei buvo kokiais 2000 m., bet aktualijų ir bėdų užtenka per akis. Arba jos sukuriamos naujos, kaip, pavyzdžiui, reabilitacija, ir nesprendžiamos apsimetant, kad jeigu apie tai nekalbi, tai problema ir pranyks. Be abejo, geopolitinės situacijos kaita keičia daugumos mūsų darbą, kuria naujus išbandymus.

Ne viską galima suspėti, padaryti, išspręsti čia ir dabar. Kaip jaučiatės, kai nerandate sutarimų, o problemos ilgiems metams pakimba tarp dangus ir žemės arba nugula politikų stalčiuose?

Turiu jau tiek patirties, kad jeigu sprendimai ar susitarimai negimsta greitai, vertinu tai kaip stabilią situaciją. Kiekvienas, profesinėje sąjungoje pabuvęs kiek ilgiau, gali suprasti – kovoti už žmonių teises yra laiko ir daug kantrybės reikalaujantis procesas. Tiems, kas visko norėtų čia ir dabar, profesinėse sąjungose nėra lengva. Nes čia ne tik daug interesų, kuriuos reikia suderinti, čia ir asmeniškumo gali sutikti daugiau, asmeninių ambicijų iškėlimo aukščiau bendro tikslo. Tai nėra paprasta realybėje. Tačiau apžvelgdama pasiektus rezultatus ir nuolat augančias mūsų gretas galiu ramiai pasakyti – mes mokame būti ir kantrūs, ir labai nepatogūs tam, kas nori vilkinti procesus.

Ar apkritai įmanoma situacija, kad profesinės sąjungos ir darbdaviai, politikai, sprendimų priėmėjai galėtų dėl probleminių klausimų ramiai susitarti, be dramų ir kylančio kraujospūdžio abiem pusėms?

Dar ir kaip įmanoma, ir tai aš laikau savo pagrindiniu tikslu. Rezultato siekimą, o ne garsų procesą, kuomet daug triukšmo ir emocijų. Ne, geriausi sprendimai ir susitarimai vyksta ne kumščiais ar transparantais mojuojant, geriausi sprendimai priimami kuomet kitą pusę prispaudi aiškiais teisiniais argumentais bei apgalvota derybine taktika ir ji neturi kito kelio. Sakyčiau, idealu, kai abi pusės iš derybų išeina šiek tiek nepatenkintos. Taip, viešumo priemonės taip pat reikalingos, jos neretai gali padėti grįžti prie stalo užsispyrusį vadovą, bet esmė vis tik yra argumentų kalba. Mes juk – teisėsaugos pareigūnų federacija, o teisėsauga tai – ne emocijos, tai faktai.

Ar socialinis dialogas tik madinga frazė, ar veiksmingai veikiantis instrumentas? Koks jis jūsų akimis ir ko pasigendate?

Tai – labai plati sąvoka ir nežinau, ar socialinio dialogo plėtojimas iš vis gali būti baigtinis procesas, nes santykiai tarp žmonių kinta nuolat, situacijos keičiasi, randasi naujų tvarkų, naujų požiūrių. Taip, kartais kai kuriems vadams kyla noras nušokti nuo dialogo bėgių, būna, kad generolo antpečiai geriau už Red Bull suteikia sparnus, tad vietoj susitarimų ir dialogo pasirenkama arogancija ir užsispyrimas. Tik ankščiau ar vėliau vis tiek tenka su mumis kalbėtis ir tartis.

Va tai gal ir yra didžiausias pokytis per dešimtmetį – neišvengiamybės suvokimas. Gerokai anksčiau vadovai dar galėdavo įsivaizduoti, kad yra vienvaldžiai padėties šeimininkai. Dabar jau laikai kiti ir tą pokyti sukūrėme mes savo kantriu ir atkakliu darbu.

Visuomet sakiau, kad išmintingas vadovas padės ambicijas į šalį ir ras abiem pusėms priimtinus sprendimus. Juk iš esmės turime bendrus tikslus, kad mūsų pareigūnai turėtų geras darbo sąlygas, tvirtas socialines garantijas ir konkurencingus atlyginimus, kad jų profesija būtų prestižinė.

Pagarba ir pasitikėjimas yra bet kokio dialogo pagrindas.

Žvilgtelėkime į praėjusiuosius metus, juk jie nebuvo iš lengvųjų, kėlėte daug probleminių klausimų, dargi praėjusiais metais po rinkimų keitėsi Seimo sudėtis, Vyriausybė. Kokie praėjusieji buvo pareigūnams ir federacijai?

Aktyvūs. Valdžios kaita visada būna aktyvi, bet ir pavojinga, nes labai jau daug būna norinčių pasigerinti – tiek tarp išeinančiųjų, tiek tarp norinčiųjų tapti politikais. Bet mes jų norus registruojame, taip sakant, ir šiemet jiems ne kartą priminsime, kiek visko daug buvo žadėta per rinkimų kampaniją.

Galime pasidžiaugti, kad mūsų federacijos pasiūlymai bene pažodžiui buvo įtraukti į LR Vyriausybės programą. Dabar lieka tik stebėti, kaip jie bus įgyvendinti. Turiu mintyje tikrai ne pasyvų sėdėjimą ir laukimą. Yra tokia gera lietuviška patarlė, kad kiekvienas spyris į minkštąją verčia judėti į priekį. Mes ja ir vadovausimės.

Esate bene pirmieji pradėję kalbėti apie tai, kad norint turėti stabilią, stiprią, veiklią statutinę tarnybą, būtinas nuo politikų valios ir pokyčių nepriklausantis finansavimas, susietas su BVP. Ar  turite vilčių, kad tai kada nors įvyks ir kaip tai pakeistų VRM sistemos statutinių įstaigų bei konkrečiai policijos, pasieniečių, ugniagesių, kalėjimų, probacijos pareigūnų situaciją?

Ne „bene pirmieji“, tai yra visiškai LTPF iniciatyva, kurią po to mėgina kopijuoti idėjų neturinčios kitos organizacijos. Ir taip, tai yra tikslas, kurio turime siekti, nes tik tokia finansavimo tvarka užtikrintų labai aiškią ir stabilią visos sistemos raidą, tada planuoti viską būtų galima kur kas užtikrinčiau. Kaip jau sakiau, pareigūnų aprūpinimas, atlyginimai, socialinės garantijos turi tapti ne tik deklaracija Vyriausybės programoje. Profesijos prestižas ir pareigūnų tinkamas parengimas be ilgametės strategijos ir nuoseklaus finansavimo yra neįmanomas.

Ir visgi grįžkime prie jūsų kaip vadovės. Nenuostabu, kad jūsų kasdienybė – virtinės pareigūnų problemų, kurias reikia spręsti nedelsiant, įvairios derybos, susitikimai, dokumentų, teisės aktų skaitymas, ar įmanoma nuo to atsitraukti ir bent jau ne darbo laiku apie tai negalvoti?

Ir taip, ir ne, nes geriausios mintys gali gimti vaikštinėjant miške, kai nustumi visus darbinius klausimus kitai dienai. Bet tada pailsėjusi galva ima ir sugeneruoją puikų sprendimą. Norint kokybiškai dirbti, reikia išmokti kokybiškai ilsėtis, o to, tiesą sakant, aš ilgą laiką nemokėjau. Aplink nuolatos kažkas vyksta, būdavo užsisuki taip, kad nėra laiko pavalgyti, namo grįžti vėlai vakare.

Pamenu, prieš daug metų pasigavau tokį bronchitą, kad ėmiau dusti. Atlekiu pas šeimos gydytoją, sakau, duokit man greitai kokių vaistų, nes sirgti nėra kada, man rytoj labai svarbus susitikimas. Gydytoja ėmė juoktis, sako, Loreta, tau nuo deguonies trūkumo organizme euforija prasidėjo ir iškart – į ligoninę, net namo daiktų pasiimti neišleido. Palatoje su manim gulėjo garbaus amžiaus močiutė, žiūri ji į mane, o aš sėdžiu lovoj, ant kelių kompiuteris, vienoj rankoj telefonas, į kitą lašina vaistus, o močiutė ir sako, vaikeli, jei pati nesustoji, Dievuliukas sustabdo… Jos žodžius prisimenu iki šiol, gaila tik, kad jų tikrąją prasmę supratau po daugelio metų.

Tačiau gyvenimas tam ir yra, kas sudėliotų pats aiškius prioritetus ir pasirinkimus.  Jei pamokų neišmoksti, tenka kartoti kursą. Turėjau progos tai pajusti ir suprasti, kad gyvenimas nėra tik darbas, kad ir kaip jį mėgtum. Ir viskas turi savo kainą, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

Kokių reakcijų sulaukiate dėl to, kad esate vadovė moteris, juk vadovaujate organizacijai, kurioje vien statutinių organizacijų atstovai?

 Oi, manau, kad buvo visko. Moterys mane supras. Bet niekada dėl to blogai nesijaučiau, netgi priešingai, tai suteikia tam tikrų privilegijų. Nesu iš tų, kurios ieško žodžio kišenėje, su humoro jausmu irgi viskas tvarkoje, tad kartais taip subtiliai galiu pasakyti, kur eiti rusų karo laivo kryptimi.

Turiu tokią reputaciją, kad oponentai neleidžia sau atsipalaiduoti ar tuo labiau mėginti atkreipti dėmesį į tai, kad esu moteris, nes žino, kad tada jiems procesai gali tapti gerokai sudėtingesni (juokiasi).

O jeigu rimčiau, aš manau, kad mes gerokai pažengėme šioje srityje ir vienas kitą visų pirma vertiname pagal gebėjimus ir pasiekimus, o ne pagal lytį.

 Kas sunkiausia jūsų darbe?

Nesu apie tai galvojusi, nes visą gyvenimą priimu kaip skirtingų spalvų ruožą ir jeigu prasideda tamsesnis periodas, žinau, kad jį tuoj pakeis šviesesnis. Mano veikloje, kaip ir kiekvienoje, taip pat yra sudėtingesnių dienų, yra ir lengvesnių. Bet niekada nesu skirsčiusi veiklos į sunkiausias ar lengviausias.

Stengiuosi vadovautis požiūriu, kad mane supantys žmonės yra suaugę, todėl ne mano reikalas juos auklėti ir mokyti, kaip gyventi. Žmogus laisvas pasirinkti vieną ar kitą kelią. Ir nebūtinai tas kelias turi sutapti su mano norais. Mūsų federaciją sudaro skirtingų sričių organizacijos, tai, kas tinka policijai, nebūtinai tinka ugniagesiams ar probacijos pareigūnams. Todėl kartais surasti tą aukso vidurį yra pakankamai sudėtinga, bet įmanoma.

Be to, kad vadovaujate pareigūnų organizacijoms, kartu esate ne tik vadovė, bet ir mama, močiutė. Kokia jūs kai užveriate Federacijos duris?

Viliuosi, kad namiškiai pasakytų „rami kaip katinas Garfildas“. Tikrai nesu tobula, kartais pagalvoju, na štai, draugės pyragus kepa, cepelinus verda, o aš?? Nesu iš tų mėgėjų sukiotis virtuvėje, nors įkvėpimas ir mane kartais pagauna. Kelionės ir gera knyga man yra tie gyvenimo prieskoniai, kurie suteikia džiaugsmo. Ir, žinoma, šeima.

Dukra Salomėja užaugo man dirbant policijoje, budėjimai po parą, savaitgaliai darbe su sulaikytais įtariamaisiais, bylos, krūviai, įtampa, būdavo, pasiimu ją iš darželio ir vežuosi į komisariatą, nes dar darbo turiu. Dabar galvoju, kaip tie mūsų vaikai užaugo, kai mes taip mažai jiems laiko skyrėme.

Iš tiesų turiu nuostabią dukrą, manau, kad ji yra tūkstantį kartų geresnė mama už mane ir labai išmintinga moteris. Praėjusiais metais gavau svarbiausias gyvenime močiutės pareigas. Štai čia yra reikalų.

Ačiū už pokalbį.

Perpublkuota iš www.ltpf.lt