In memoriam.  Juozui Steponui Stepšiui atminti

Būdamas 86-erių mirė Juozas Steponas Stepšys, laikraščio ir internetinio puslapio „Lietuvos profsąjungos“ redaktorius ir leidėjas, literatūros kritikas, Rašytojų sąjungos narys ir, anot jo bičiulių, tikrasis kairysis.

„Tu buvai Tas, kuris nesižvalgydamas į besikeičiančias aplinkybes, ėjai savo keliu, buvai ir likai istorinės tiesos gynėjas, savo nuoseklia pozicija stiprinai ir kitus panašiai mąstančius. Tu buvai tas, kuris nesvyruodamas puldavai padėti kitiems – paguosti, patarti, paremti. Tu buvai, pas kurį ėjo visi – paprasti žmonės, mokslininkai, politikai, rašytojai, žurnalistai. Tavo literatūros kritikos darbai – ne tik Tavo, bet ir Tavo bendraminčių adekvati pasaulėžiūros išraiška. Istorinėje perspektyvoje jie bus prisiminti kaip svarbus epochos liudijimas“, – taip apie Juozą atsiliepia jo bičiulis Jonas Mačiulis.

Juozas Stepšys gimė 1936 m. rugpjūčio 3 d. Šakių rajone, Pusdešriuose. 1959 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete, iki 1964 m. jame dėstė. 1964–1970 m. dirbo LKP CK, 1973–1976 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1976–1984 m. buvo „Vagos“ leidyklos originaliosios literatūros redakcijos vedėjas, o 1984–1989 m. – vyriausiasis redaktorius. Nuo 1993 m. vertėsi knygų leidyba, redagavo laikraštį „Lietuvos profsąjungos“.

1986 m. kritikui buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. 1987 m. jis buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.

1986 m. „Vagos“ leidykloje pasirodė kritiko knyga „Poezijos socialumas“, kurią sudarė straipsniai bei studijos.  Anksčiau, 1975 m., toje pačioje leidykloje jau buvo pasirodęs Juozo Stepšio drauge su kitais autoriais išleistas straipsnių rinkinys „Šiuolaikinės kritikos problemos“.

Pats Juozas taip apibendrina visą savo gyvenimą (ištrauka iš 2021 m. išleistos knygelės „Atsiminimų fragmentai“):

„* Pasikeitus laikams bei ideologijoms jaunystės idealų neišsižadėjau (širdis tebeplaka KAIRĖJE). Bet pramokau tolerancijos kitaip mąstantiems. Išskyrus tuos, kurie, perlipa per silpnesnįjį kaip per slenkstį ir išskyrus viešąjį melą, kuris – anot vieno poeto, vis dar „prašliaužia pro langą“ .

Ir išskyrus tuos, kurie „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ išduoda mūsų kartų puoselėtą ir IŠSAUGOTĄ gimtąją kalbą.

* Darydamas kam nors gera (o tokių progų gyvenime buvo pakankamai) įpratau nesitikėti dėkingumo.

* Neužmiršau ir savo didžiųjų klaidų. Ne kartą pakilęs karjeros laiptais ir įgijęs galių, sąmoningai ar ne, nuskriaudžiau ne vieną savo artimą paskui sulaukdamas iš jų ir  pelnyto atpildo ar net keršto.

Pats, per ilgą savo gyvenimą irgi patyręs nuoskaudų, pastebėjau, kad „atsilyginti“ tuo pačiu, nesugebu ir nenoriu. „Atkeršysiu ir ramiai numirsiu“ – tai ne man.

* Išmokau daugiau klausytis nei kalbėti. Gal todėl niekad nesijaučiau ir nesijaučiu vienišas. Įgijau keletą tikrų ir amžinų draugių, draugų. Kasdienis bendravimas ar paprasčiausiai žinojimas, kad jie dar gyvena netoliese, ir dabar apšviečia mano senatvę.

* Supratau, kad ieškant būties įprasminimo bei gyvenimo džiaugsmo fundamentalia atrama gali tapti menas. Poezijos burtų ir didžiosios muzikos (Bachas, Bethovenas, Mocartas, Mahleris, Vangelis) atradimai man iki šiol atstoja religinį katarsį. Nemirtingieji meno kūrybos vaisiai tapo guodžiančiais argumentais, kad žmogus iš tikrųjų skiriasi nuo gyvūno ir žmogaus-žvėries, ir jam, GALBŪT, pasiekiamas amžinumo jausmas.

Ir dar įsitikinau, kad žmogui reikia turėti ką mylėti. Kasdien, visą gyvenimą mus turi lydėti meilė. Tuomet kiekviena mūsų gyvenimo diena bus SAULĖTA.

* Iš gyvenimo išeisiu daug sužinojęs, pažinęs, išgyvenęs ir supratęs, bet taip ir nesuvokęs, t. y jausmais, protu neaprėpęs, dviejų paslapčių – begalinės Visatos ir Nebūties.“

Pažeidžiamos Jūsų teisės darbe? Praneškite apie tai mums!