Rugsėjo 12-13 d. Seime vyko Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos kartu su Tarptautine darbo organizacija (TDO) ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) organizuota konferencija dėl TDO 190-osios konvencijos ratifikavimo. Pastaroji skirta kovoti su prievarta ir priekabiavimu darbo pasaulyje.
Per dvi dienas pranešimus skaitė TDO ir SADM atstovai, diskusijose dalyvavo aukšto lygio politikai, profesinių sąjungų atstovai, įvairių su darbo pasauliu susijusių sričių ekspertai.
Iš diskusijų dalyvių pasisakymų buvo galima suprasti, kad, nors Lietuva dar nėra ratifikavusi šios Konvencijos, šia linkme dirbama. Mintis, kad jos ratifikavimas veikiausiai yra tik laiko klausimas, nuskambėjo ne kartą. Šiuo metu tikrai neatrodo, kad šiai konvencijai būtų kokių nors rimtų prieštaravimų.
Paminėtina, kad diskusija transliuota tiesiogiai, tad jos įrašą gali pasiekti visi susidomėjusieji Seimo „Youtube“ kanale.
Dėl kiekvienos teisinės iniciatyvos aspektų tariasi visų, t. y. 187, TDO valstybių narių socialiniai partneriai ir vyriausybės. Vėliau jų kompromisinis iniciatyvos variantas turi būti priimtas Tarptautinėje darbo konferencijoje, kur kviečiamos dalyvauti visų narių trišalės delegacijos. Dėl tokios susitarimų aprėpties ir laikoma, kad TDO nustatyti standartai universalūs visam pasauliui (žinoma, tik ratifikavus konvencijas ar protokolus atsiranda pareiga perkelti jų nuostatas į nacionalinę teisę).
Ką pakeistų 190?
TDO Darbuotojų reikalų biuro vyriausiasis teisininkas Victor Hugo Ricco – vienas svarbiausių konferencijos pranešėjų, konferencijos dalyviams padėjęs geriau suvokti TDO konvencijos Dėl smurto ir priekabiavimo darbe panaikinimo turinį bei jos apimtį.
„Konvencija Nr. 190 apima ne tik darbovietes, bet orientuota į darbo pasaulį, kas yra kur kas plačiau“, – akcentavo ekspertas.
Taigi, ši konvencija skirta kovoti su smurtu ir priekabiavimu darbo pasaulyje. Kadangi Tarptautinė darbo organizacija yra pagrindinis darinys, nustatantis pasaulinius darbo standartus, vadinasi, konvencijoje pateikiami universaliai taikytini sąvokų apibrėžimai; nurodoma, ką reikėtų traktuoti kaip smurtą darbo pasaulyje; pateikiamos gairės – tam tikras veiksmų planas – kaip reikėtų spręsti šias problemas.
Konvencija Nr. 190 kalba ne tik apie tiesioginį fizinį smurtą, bet ir psichologinį smurtą, seksualinį priekabiavimą ir net įtraukia tam tikrą ekonominę žalą. Kadangi Lietuvoje ilgą laiką į psichologinį smurtą nežiūrėta kaip į „tikrą“ problemą ir tik pastaraisiais metais imta į tai kreipti daugiau dėmesio (atsirado teisėkūros iniciatyvų, VDI atidarytas į tai orientuotas skyrius ir pan.), šio dokumento ratifikavimas Lietuvai padėtų padaryti greitesnę pažangą šioje srityje.
Svarbu paminėti, kad konvencijoje atsižvelgiama į prievartą ir priekabiavimą darbo pasaulyje lyties pagrindu, taip pripažįstant, kad viena lytis šiame kontekste pažeidžiamesnė už kitą.
Paprastai sakant, „lyties pagrindu“ reiškia ir tiesioginius į vieną lytį nukreiptus negatyvius veiksmus, ir tam tikrą elgesį disproporciškai daugiau paveikiantį kurią vieną lytį. Veikiausiai vienas aiškiausių pavyzdžių – moterų kur kas dažniau patiriamas seksualinis priekabiavimas.
Taip pat akcentuotina, kad 190-oje konvencijoje kalbama ne tik apie darbovietes, bet darbo pasaulį apskritai. Vadinasi, konvencijos nuostatos apima ir įvairias viešas, privačias vietas, kur darbuotojai dirba, ilsisi, valgo, persirengia ar prausiasi, sanitarines patalpas… Tai dar ne viskas – taip pat ir darbdavio suteikto apgyvendinimo patalpas, darbo keliones, darbovietės organizuojamus renginius, įvairias veiklas ar netgi virtualią erdvę (pavyzdžiui, su darbu susijusią komunikaciją).
Konvencija gina ne tik darbuotojus, kaip tai suvokiama nacionalinėje teisėje. Ji apima ir ieškančiuosius darbo, dalyvaujančius darbui reikalinguose apmokymuose, tuos, kurių darbo santykiai nutraukti, savanorius.
„Kadangi konvencija, skirta kovoti su smurtu ir priekabiavimu darbo pasaulyje, nėra siaura, ji išties padėtų spręsti sudėtingas bei daugiasluoksnes problemas kompleksiškai, – sako LPSK pirmininkė Inga Ruginienė. – Visgi didelė dalis sėkmės priklausys nuo valstybių kultūros, t. y. su kokiu požiūriu susiduria auka, visuomenės tolerancijos ar nepakantumo įvairių formų smurtui, kaip apsaugomi išdrįsę prabilti… Čia problemų turi ir Lietuva. Kultūriniams pokyčiams ir didesniam sąmoningumui neužtektų koncentruotis tik į darbovietes. Uždarius jų duris, darbuotojų bėdos taip paprastai nedingsta.“
Prevencija svarbiau už gaisrų gesinimą
Konvencija pirmiausia nukreipta į prevenciją, siekiant, kad prievarta ir priekabiavimas darbe apskritai nepasireikštų. Vadinasi, prioritetizuojama prevencija ir apsauga. Jei vis tik nepavyksta išvengti tokių negatyvių praktikų, koncentruojamasi į problemos panaikinimą, pagalbos suteikimą ir žalos atlyginimą aukai.
Trečias prioritetas taip pat svarbus – tiesa, jis veikiau nukreiptas į ilgalaikę perspektyvą ir kultūrinius pokyčius. Norima įdiegti aukštesnius standartus ir nepakantumą įvairių formų smurtui darbo pasaulyje, tad akcentuojami mokymai, elgesio, problemų sprendimo gairių kūrimas.
Kaip galima buvo suprasti iš diskusijos (dalyvavo LPSK pirmininkė Inga Ruginienė, SADM viceministras Vytautas Šilinskas, Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė, Seimo SRDK pirmininko pavaduotojas Linas Kukuraitis), ratifikavimas tėra laiko klausimas.
Esą jau dabar vyksta daug paruošiamųjų darbų. Pavyzdžiui, įvairios naujos nacionalinės teisės iniciatyvos artimos konvencijos Nr. 190 nuostatoms, dažnai naudojamos panašios formuluotės, analizuojami dabartiniai Lietuvos teisės aktai bei žiūrima, kur kokių pakeitimų reikėtų, jog įstatymai derėtų su konvencija, ir kita.
Kaip savo pranešime teigė SADM atstovė Mariana Žukienė, su lapkričio pradžioje įsigaliosiančiais pakeitimais – didžioji dalis nuostatų, esančių Konvencijoje Nr. 190, jau bus atspindimos mūsų teisėje.
Anot specialistės, dar liko darbų dėl tam tikrų sąvokų derinimo; dėl gairių ir mokymų tematikos; taip pat reikia išanalizuoti LR Vyrų ir moterų lygių galimybių įstatymą ir pažiūrėti, ar reikia kokių nors pakeitimų; taip pat galimai dar teks patobulinti ginčų nagrinėjimo mechanizmą.
Deja, tenka pripažinti, kad įstatymai gali eiti sau, o praktika – sau. Per konferenciją į tai ne kartą atkreiptas dėmesys. Įstatymai – ne burtų lazdelė. Vien ratifikavus konvenciją, viskas stebuklingai neišsispręs.
Kaip akcentavo Lygių galimybių kontrolierė B. Sabatauskaitė ir LPSK pirmininkė I. Ruginienė, labai svarbi veiksminga pranešėjų apsauga. Galima numanyti, kad, pavyzdžiui, psichologinio smurto problema daug didesnė nei girdime, vis tik daug kas bijo dėl to kreiptis į atsakingas institucijas. Labai dažnai prakalbęs žmogus gali susidurti su darbdavio spaudimu, piktybiniu kabinėjimusi dėl atliekamo darbo kokybės ir netgi susidurti su neigiamu kolegų požiūriu – esą ko drumsti vandenį. Kas blogiausia – teisingumo ar žalos atlyginimo nebūtinai sulaukiama.
Kaip antros dienos pagrindinėje diskusijoje pastebėjo Valstybinės darbo inspekcijos atstovė Jolanta Bielskienė, VDI pastebi tendenciją, kad dažnai Lietuvoje dėl psichologinio smurto ar priekabiavimo kreipiasi tie, kurie planuoja išeiti ar jau yra išėję iš darbo.
Vadinasi, matome tik nedidelę dalį problemos. Dėl to labai svarbu atlikti kokybinius tyrimus apie jos mastą, kad galėtume įvertinti pažangą (arba jos nebuvimą).
Dvi naujos fundamentalios konvencijos
Be 190-osios per konferenciją pristatytos ir dvi naujai tarp pagrindinių TDO konvencijų įtrauktos konvencijos. Tai – konvencija Nr. 155 Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo aplinkos ir Nr. 187 Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo skatinimo.
Konvencijoje Nr. 155 nurodytos konkrečios pareigos darbovietėje, aprašytos konkrečios nacionalinės politikos priemonės geresnei sveikatai ir saugai darbe skatinti. Joje nurodoma, kokių įsipareigojimų, atsakomybės tikimasi iš darbdavių bei darbuotojų sveikatos ir saugos kontekste. Realiai ji sako – „turite turėti nacionalinę politiką“. Tuo tarpu konvencija Nr. 187 sako – „taip, turite turėti nacionalinę politiką, bet taip pat ir nacionalinę sistemą bei nacionalinę programą tam, kad būtų kuriama prevencinė sveikatos ir saugos darbe kultūra šalyje“. Taigi, jos papildo viena kitą, tik viena yra veikiau techninė su nurodomomis konkrečiomis atsakomybėmis, o kita labiau fokusuojasi į geresnės sveikatos ir saugos skatinimą. Paprastai sakant, konvencija Nr. 187 nurodo plačias gaires kaip tos nacionalinė politika, nacionalinė sistema (infrastruktūra), nacionalinė programa turėtų atrodyti.