„Baltarusijoje nepriklausomos profesinės sąjungos yra uždraustos“, – sako kolegos iš šios šalies. Siekdami apsaugoti šiuos žmones bei jų šeimų narius tikrųjų pavardžių neskelbiame. Šį straipsnį parengėme remdamiesi jų pasakojimais.
Nepriklausomoms profsąjungoms Baltarusijoje niekada nebuvo ypač lengva, spaudimą vienu ar kitu būdu jos jusdavo visada. TDO nuo neatmenamų laikų yra užvedusi bylą dėl Baltarusijos valdžios veiksmų, kuriais yra pažeidžiamos nepriklausomų profsąjungų teisės. Tačiau dabar jos yra sunaikintos tiek juridine prasme – panaikintos jų kaip juridinių asmenų registracijos, tiek žmogiškųjų resursų prasme – daugybė profsąjungų lyderių yra kalinami. Likusieji vis tiek dar bando tęsti darbus kiek tai įmanoma esant dabartinei padėčiai, nors tai yra nepaprastai sunku ir pavojinga.
Ką daro režimas? Praėjo jau daugiau ne dveji metai nuo vadinamųjų prezidento rinkimų, o represijų nemažėja. Nors jau seniai susodinti visi pagrindai veikėjai, tačiau saugumo pajėgos tęsia kasdieninę medžioklę. Jie medžioja tuos, kurie jų požiūriu neteisingai kažką pakomentavo socialiniuose tinkluose, tuos, kurie viešai „neteisingai“ pasielgė ir pan. Štai venas iš tokių ryškesnių epizodų: rugpjūtį viename barų Minsko centre atlikėja sudainavo Ukrainos roko grupės „Okean Elzy“ kūrinį. Buvo areštuota ir įkalinta tiek pati dainininkė, tiek ir baro savininkas.
Tai rodo du dalykus. Pirma, valdžia stengiasi užkirsti kelią bet kokiam protestui daugeliui metų į priekį. Yra daroma viskas, kad protestų nekiltų ne tik dabar, bet visi būtų prigąsdinti taip, kad baimės šleifas tęstųsi kiek galima ilgiau.
Antra, negalima sakyti, kad režimui tai visai nepavyksta, bet pavyksta gana ribotai. Grįžtant prie minėto atvejo bare, priežastis buvo ne tiek dainininkė ir jos atlikta daina, kiek karštas publikos palaikymas. Tai rodo, kad žmonių, ypač sostinės gyventojų, simpatijos šiuo atveju yra Ukrainos pusėje. Nors pati visuomenė yra stipriai susiskaldžiusi karo Ukrainoje klausimu, kai kurie palaiko Rusiją, kai kurie – Ukrainą. Tačiau didžioji dauguma nepalaiko Baltarusijos dalyvavimo kare, net tie, kurie sąlygiškai yra Rusijos pusėje.
Taigi atmosfera, kurioje šiuo metu tenka egzistuoti baltarusiams, gana aiškiai charakterizuoja galimybes (tiksliau – jų nebuvimą) bet kokiai visuomeninei, tame tarpe ir profsąjunginei veiklai.
Tačiau žmonės nenuleidžia rankų. Prisiminkime 1980 metus Lenkijoje, kai milijonus narių turinti „Solidarumo“ profsąjunga įvedus karinę padėtį, buvo išardyta per tris dienas. Ji po to gyvavo pogrindyje, o pasitaikius pirmai progai lenkai ne tik kad pasinaudojo tuo galimybių langu, bet tiesiogine prasme sugriovė visą sieną. Žinoma, istorija niekada nesikartoja lygiai taip pat, bet tikimės, kad tendencijos bus panašios.
Šiuo metu Baltarusijoje kali apie 20 profesinių sąjungų lyderių. Skaičius kinta – kai kas paleidžiamas, kai kas suimamas iš naujo. Jeigu situacija nepradės greitai keistis, jų laukia teismas. Esamoje sistemoje teismai – toli gražu ne teisingumo nešėjai, o kardas vykdomosios valdžios rankose. Kiek prezidento administracija nuspręs duoti metų, tiek teismas ir paskirs.
Profesinių sąjungų vadovai nebuvo areštuoti iki paskutinio momento, valdžia turėjo kažkokią savo logiką jų atžvilgiu – neliesti jų iki šios vasaros. Tačiau dabar visi atsidūrė po Damoklo kardu. Ir ne tik patys lyderiai, bet ir jų šeimos terorizuojamos: žmonos atleidžiamos iš darbų, atliekamos neva kratos išlaužus duris, nors namuose yra žmonių, viskas išverčiama, sulaužomi baldai ir pan. Daromas didelis spaudimas, vyksta karas be taisyklių.
Dabar viskas priklauso ne tiek nuo tarptautinės reakcijos, nes čia šiuo metu nėra tiek daug priemonių realiai paveikti režimui, o nuo to, kokias savo perspektyvas mato pats režimas. Jis jau nuo kovo bando ieškoti tiltų su Vakarais. Buvo bandoma „parduoti“ pažadą, kad Baltarusijos armija tiesiogiai nedalyvaus Ukrainos kare, bet Vakaruose tai nebuvo priimtina. Nes, kiek yra žinoma, neoficiali Vakarų pozicija yra vienareikšmiška – paleiskite politinius kalinius, tada gal pakalbėsim. Tačiau režimas, bent iki dabartinio momento, nebuvo pasirengęs to padaryti. Taigi sandėris nepavyko.
O dabar – „puikių“ Rusijos armijos pasiekimų Ukrainoje fone – turime vilčių, kad padėtis pradės keistis ir Baltarusijoje. Juo labiau kad žadama rugsėjo 17 d. priimti įstatymą dėl amnestijos suteikimo, žadama paleisti kai kuriuos „ekstremistus“: tuos, kurie ne patys pavojingiausi, tuos, kurie patys paprašys Lukašenkos malonės ir pan. Todėl šio veiksmo mastelį įsivaizduoti yra sunku, ir didelio optimizmo nėra. Ypač turint omenyje, kad mūsų valstybės valdymo sistema yra monopolinė – jeigu Lukašenka duos ženklą, tai viskas gali pasikeisti per pusvalandį, ir pasikeisti gana radikaliai.
Nuotr.: birželio 8 d. prie Baltarusijos ambasados Vilniuje įvyko solidarumo akcija palaikyti Baltarusijos nepriklausomoms profesinėms sąjungoms tęsiantis drastiškiems aktyvistų persekiojimams ir sulaikymams.
