Birželio 23 d. – Tarptautinė valstybės tarnautojo diena. Valstybės tarnautojai turi išskirtinį statusą valstybėje, jų darbo santykius reglamentuoja net atskiras įstatymas. Tačiau visuomenės akyse ši profesija yra nuvertinta, iš jos pasišaipoma, prikurta anekdotų, kad neva valdininkai nieko darbe neveikiantys tik geriantys kavą ir pan. Paneigti šiems stereotipams supažindiname Jus su Laima Tučiene – Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Agluonėnų seniūnijos seniūne.

Koks buvo Jūsų kelias į valstybės tarnybą? Gal jau vaikystėje apie tai svajojot, o gal tiesiog taip aplinkybės susiklostė?

Vaikystėje tikrai nesvajojau būti seniūne (juokiasi), net minčių nebuvo apie valstybės tarnybą. Pirmoje klasėje norėjau būti siuvėja, o nuo antros klasės svajojau būti mokytoja. Ir ta svajonė buvo įgyvendinta: iš pradžių Klaipėdos pedagoginėje Antano Venclovos mokykloje įgijau pradinių klasių mokytojo specialybę, toliau Vilniaus pedagoginiame institute baigiau rusų kalbą, literatūrą ir pedagogiką. Dvidešimt penkerius metus atidaviau švietimui, mokyklai.

Ilgainiui rusistų poreikis ėmė mažėti, abu su vyru – pedagogai, o gyvename kaime, kur mokyklos nedidelės, dirbau dviejose mokyklose, bet krūvis vis mažėjo. Taip sutapo, kad iš darbo išėjo seniūnas. Kažkas pasiūlė: „Eik, Laima, tu, į seniūnus“. Iš pradžių išsijuokiau iš tokios idėjos, bet laikas nuo laiko ta mintis vis grįždavo, o seniūno vieta vis dar buvo tuščia. Galiausiai nusprendžiau dalyvauti konkurse, pradėjau jam ruoštis, studijavau įstatymus, raštus ir visa kita. Ir aš buvau pirmoji rajone seniūnė, į pareigas atėjusi konkurso būdu, nes iki tol seniūnai būdavo politinio pasitikėjimo pareigūnai, t.y. partijų deleguoti žmonės. Taip atsitiko, kad nuo 2007 m. dirbu Agluonėnuose seniūne.

Norint tapti valstybės tarnautoju, reikia turėti aukštąjį išsilavinimą ir dar išlaikyti kaip ir savotišką egzaminą? Kokie reikalavimai keliami valstybės tarnautojui?

Nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitė tvarka, šiuo metu priėmimas į valstybės tarnybą vyksta centralizuotai. Į vadovaujančias pareigas Valstybės tarnybos departamentas atrenka du centralizuotame konkurse įvertintus pretendentus ir palieka tiesioginiam darbdaviui iš tų dviejų išsirinkti jam tinkamiausią. Jeigu pareigos ne vadovaujančios, tuomet departamentas atrenka vieną dalyvį, kuris yra skiriamas į pareigas.

Reikalavimai valstybės tarnautojams yra nemaži, žmogus turi turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, kai kur reikalinga, kad būtų baigtos viešojo administravimo studijos. Valstybės tarnautojai, lyginant su dirbančiaisiais pagal darbo sutartį turi daug didesnę atsakomybę, daugiau pareigų ir prievolių. Jiems keliami aukštesni tiek kvalifikaciniai, tiek profesiniai reikalavimai, jie privalo laikytis Valstybės tarnybos įstatyme nustatytų etikos ir veiklos principų, užtikrinti sprendimų ir veiksmų viešumą, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, jis negali dalyvauti su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje.

Reikalavimai aukšti, tačiau darbo užmokestis, deja neadekvatus. Neturintis stažo valstybės tarnyboje darbuotojas uždirba tik plius minus 600 eurų „į rankas“. Jauniems žmonėms su šeimomis tai tikrai nėra pavydėtina padėtis. Iš savo patirties žinau, – į mūsų Klaipėdos rajono savivaldybę ateina daug gabių jaunų specialistų, bet pamatę visą darbo krūvį ir atsakomybę bei darbo užmokestį, jie įgyja patirties ir palieka tarnybą ieškodami geresnių sąlygų, geresnio atlyginimo.

Na, o pliusas yra tas, kad mes turime geresnes socialines garantijas. Sakykime, kad ir pandemijos metu išryškėjusi tendencija: dalis tų, kurie dirbo privačiose įmonėse, neteko darbo arba buvo prastovose, o mes išlaikėme darbus, nes valstybė gi nebankrutuoja (arba itin retai), atlyginimus taip pat gauname laiku, ką ne visada pasakysi apie verslo įmones.

O kaip gi su ta gana neigiama visuomenės nuomone apie valstybės tarnautojus? Kodėl, Jūsų nuomone, susiformavo toks požiūris?

Apie valstybės tarnybos statusą yra labai gražiai parašyta Valstybės tarnybos departamento puslapyje: „Darbas valstybės tarnyboje nuo seniausių laikų yra laikomas prestižine, saugia ir įdomia veikla. Dirbdami valstybei, Jūs turėsite galimybę prisidėti prie gyvenimo gerinimo visiems jos piliečiams, kartu įgysite neįkainojamos patirties, galėsi kilti tiek darbinės, tiek politinės karjeros laiptais. Darbas valstybės tarnyboje taip pat yra vienas saugiausių –  juk valstybės itin retai bankrutuoja, nemoka atlyginimo ar kitaip skriaudžia savo tarnautojus“.

Tačiau koks iš tikrųjų yra požiūris į valstybės tarnautoją? Atrodo, kad valstybės tarnautojai yra patys didžiausi biurokratai, vagys, nieko nedirbantys, tik atlyginimus imantys, kavą visą dieną geriantys ir t.t. Visur mus mato kaip pro padidinamąjį stiklą, o kaip patarlė sako: „kito aky ir krislą pastebi, o savojoje – rąsto nemato“. Kita vertus, mes teikiame viešąsias ir administracine paslaugas, jeigu ne aš dirbsiu, kažkas vis tiek turės dirbti, kad gyventojai visas paslaugas gautų nemokamai.

Kodėl susiformavo toks požiūris? Mūsų manymu, labai didelis yra žiniasklaidos vaidmuo, tiek vietinės, tiek respublikinės. Pažiūrėkite į rėkiančias antraštes spaudoje, portaluose apie valdininkus. Jeigu dar koks neigiamas faktas ar neatliktas darbas, ar korupcija įtariama, tai išpučiamas didžiulis burbulas, o žmonės automatiškai  daro išvadas.  Kita vertus, reiktų prisiminti ir sovietinius laikus, kai valdininkai buvo laikomi vagimis, o šitas požiūris dar, deja, nėra pasikeitęs.

Tiems, kas valstybės tarnautojus mato tik kaip veltėdžius, vagis, biurokratus, gaunančius gerus atlyginimus, siūlau pasižvalgyti aplink ir pažiūrėti, kiek kartų per metus ir į kokias šalis važiuoja ilsėtis ir kiek bei kokių vilų turi įsigiję valstybės tarnautojai iš savo atlyginimo. Ir kiek, kokiuose apartamentuose bei kokiose šalyse ilsisi mūsų verslininkai ir kokio nekilnojamo turto jie turi įsigiję. Manau, šis skirtumas viską parodo.

Politikai taip pat yra valstybės tarnautojai?

Taip, valstybės politikai, jie taip pat tarnautojai, tik politinio pasitikėjimo tarnautojai. Politikai yra renkami piliečių, o valstybės tarnautojais tampama laimėjus konkursą. Politikai priima valstybės valdymo sprendimus, o tarnautojai įgyvendina.

Dar yra karjeros valstybės tarnautojai, mes, seniūnai, tokie esame. Tai reiškia, kad mes galime siekti karjeros valstybės tarnyboje. Toks tarnautojas kaitumo būdu gali pereiti į kitas pareigas nedalyvaudamas konkurse, jeigu yra laisvos pareigos.

Taip pat įstaigose dirba ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį, kurie atlieka darbus, nesusijusius su viešuoju administravimu – dažniausiai techninio ir ūkinio pobūdžio. Valstybės tarnautojų darbo santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, o darbuotojų pagal darbo sutartį – Darbo kodeksas.

Koks yra seniūno darbas?

Seniūnas turi būti visų galų meistru (juokiasi). Niekada neliūdėsi ir niekada neužmigsi ant laurų. Jeigu vieną kitą dieną ramu, tai trečią dieną gausi tokią dozę, kad vos spėsi atsipeikėti. Ir aplinkos tvarkymas, kelių priežiūra, viešosios erdvės, socialinis darbas ir t.t., žodžiu, visos sritys aprėpiamos.  Nesvarbu, kas atsitiktų, kaimo žmogus pirmiausia kreipiasi į seniūną. Nors seniūnui kažkokia funkcija gal ir nepriskirta, bet žmonės kreipiasi bet kuriuo paros metu. Darbas – įdomus, ne visai kabinetinis, tenka daug bendrauti su žmonėmis, su seniūnaičiais, čia ir bendruomenių renginiai, sportas, viskas yra susiję su seniūnais. Savo teritorijoje mes esame šeimininkai. Žinoma, tik teoriškai, nes kišenė yra ribota, ir ne viską gali padaryti, išspręsti visus klausimus ir atlikti visas užduotis.

Man pasisekė, kad mano darbo pačioje pradžioje iš karto buvo mokymai viso rajono seniūnams. Aš labai bijojau pradėti dirbti, nežinojau, kaip mane priims, o galimybė iš karto susipažinti su kolegomis, su problemomis labai padėjo. Bet iš tikrųjų reikėjo 2-3 metų, kol galutinai įeini į tą sistemą ir supranti, kas, kur ir kaip. Todėl kai dabar keliamas klausimas apie tiesioginius seniūnų rinkimus, kai jam nebūtų nekeliami jokie reikalavimai, kai praktiškai be jokio išsilavinimo galėtum tapti seniūnu, tai logikos čia nematau. Juolab kad kadencija – 4-5 metai, kol įsijauti į pareigas, kol viską supranti, jau reikia ruoštis išeiti.

Mes, savivaldybių tarnautojai, apskritai esame labai priklausomi nuo politinių vėjų. Kas ketveri metai keičiasi valdžia, keičiasi politikai, ir tada prasideda simpatijos, antipatijos, vieni atleidžiami, priimami savi ir pan. Atsiranda spaudimas, nesiskaitymas, nepagarba, o mes juk turime vykdyti tas pačias funkcijas kokybiškai, gerai, nepriklausomai nuo to, kokia valdžia. Todėl prieš dešimt metų įsteigėme profesinę sąjungą (priklauso Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinei sąjungai) ir nuo tada esu jos pirmininkė.

Iš šios patirties norėčiau paminėti vieną, turbūt, beprecedentį atvejį, kai mūsų profesinei sąjungai vienas tarybos narys iškėlė baudžiamąją bylą už šmeižtą. Mat mes kreipėmės į tarybą dėl kai kurių politikų galimai neetiško elgesio, nesiskaitymo su darbuotojais, su vedėjais, todėl buvome apkaltinti šmeižtu. Aišku, byla buvo nutraukta.

Na, ir ko palinkėtumėte sau  ir savo kolegoms profesinės šventės proga?

Kad kuo greičiau valstybės tarnyba taptų prestižine, kad politikų žodžiai ir darbai nesiskirtų nuo darbų, kad būtų adekvatus darbo užmokestis. Be abejo, palinkėsiu ir patiems būti aktyviems bei spausti politikus, kad tai būtų įgyvendinta. Nes mes per dažnai dar esame abejingi.

Nuotr. (apačioje): 2016 m. Agluonėnų seniūnija pripažinta vietove, geriausiai atspindinčia savitus Mažosios Lietuvos regiono kraštovaizdžio bruožus ir apdovanota  Aplinkos ministerijos padėka “Už Mažosios Lietuvos būdingiausius bruožus išlaikiusio kultūrinio kraštovaizdžio ir istorinės atminties puoselėjimą, muziejininkystės veiklą ir bendruomenės tradicijų kūrimą” bei atmininmo lentele. Apdovanojimą Seniūnei Liamai Tučienei (kairėje) perduoda tuometė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Ligita Liutikienė.