Ar gali būti 4 dienų darbo savaitė Lietuvoje? Darbuotojų atstovai sako, kad gali, darbdaviai – nesutinka.
Radijo stoties „FM99“ laidoje “Dialogas” – aštri diskusija šia tema su Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininku Raimondu Tamošausku ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistu- analitiku Titu Budreika.
Dirba, kad užsidirbtų, o ne dėl meilės darbui
Diskusija apie trumpesnę darbo savaitę dažniau kildavo Skandinavijos šalyse ar Prancūzijoje, tačiau užklupus pandemijai ir pasikeitus darbo pobūdžiui, atsirado kitokie įpročiai ir poreikiai, pasikeitė ir darbo vietos bei laiko suvokimas, tad tokie svarstymai, o ir bandymai taikyti gyvenime, vis dažnesni.
Ar žmonės nori dirbti trumpiau klausti nereikia, sako p.Tamošauskas, nereikia tikėtis, kad žmonės norėtų dirbti daug ir nesustodami.
“Pas mus priešpastatoma tai, kad darbas yra vertybė ir nedirbantis žmogus yra nusikaltėlis, tas ateina iš tų senų laikų, bet taip nėra,” – sako profsąjungos atstovas.
Žmogus dirba ne todėl, kad jam labai norisi, o kad reikia iš kažko gyventi, sako R.Tamošauskas, tokių yra apie 80 procentų ir vos apie 5 procentai užsiima tuo, kas jiems patinka.
“Dauguma žmonių dirba, kad užsidirbtų ir po to užsiimtų tuo, kas jiems patinka, tai jei jie galėtų šią proporciją pakeisti ir daryti tai kitokiu santykiu, visi būtų labai patenkinti. Jeigu reikėtų dirbti 5 valandas per savaitę, o likusį laiką skirti savo hobiui, visi būtų labai patenkinti,” – kalba LMP pirmininkas.
LPK analitikas Titas Budreika sako, kad tokie procesai stebimi ir kai kurios įmonės eksperimentuoja sumažindami darbo krūvį iki 4 dienų, ar sutrumpindami darbo valandas, tačiau tai sprendžia pačios įmonės, suprasdamos, kas jų veikloje gali veikti.
“Reikia daryti aiškią takoskyrą tarp tų įmonių, kurios nori ir gali, ir tarp tų, kurios negalėtų dirbti trumpiau, nes kristų visi kiti jų parametrai,” – sako T.Budreika.
Reikia priimti daugiau žmonių, o ne didinti krūvį?
Anot R.Tamošausko, neteisinga tikėtis, kad bus dirbama trumpiau, bet reiks padaryti tą patį kiekį darbo.
“Iš tikrųjų kalbant apie savaitės trumpinimą, reikia šnekėti ir apie darbo kiekio sumažinimą – mes neturime didinti darbo intensyvumo trumpindami darbo laiką, turim kalbėti apie realų trumpinimą – kad tam pačiam darbui atlikti mums reikės daugiau žmonių, o tam visos prielaidos yra” – aiškina profsąjungos pirmininkas.
Anot jo, įmonėse, kur darbas fizinis, jo intensyvinimas keltų pavojų žmonių sveikatai, todėl čia darbo savaitės trumpinimas reiškia, kad reikalingi papildomi žmonės.
T.Budreika primena istorinį kontekstą, kaip buvo nustatyta 5 darbo dienų ir 8 valandų darbo savaitė nuo buvusio daug ilgesnio darbo laiko – tokia struktūra atsirado JAV per Didžiąją depresiją, siekiant padidinti darbuotojų poreikį, kai buvo smarkiai išaugęs nedarbo lygis.
“Tuomet tai suveikė, tačiau Lietuvoje sunku įsivaizduoti, kad toks dalykas suveiktų, nes nedarbo lygis apie 7,5 procento ir tiesiog pritrūktume darbuotojų. Tad sunkiai galima įsivaizduoti, kad būtų galima didinti darbuotojų ir nedidinti darbo krūvio,” – abejoja LPK analitikas.
Santykis tarp gamybininkų ir administravimo smarkiai pasikeitęs
R.Tamošauskas sako, kad nors darbo našumas per šimtą metų išaugęs kone šimtu kartų, tačiau darbo laikas liko tas pats. Anot jo, anksčiau gamyboje dirbo apie 80 procentų žmonių, aptarnavimo sferoje labai mažai, tuo metu dabar du trečdaliai žmonių dirba aptarnavimo arba administravimo srityje, kai tiesiogiai gamyboje trečdalis ar mažiau.
“Tie keli darbininkai, kurie dirba prie įrengimų, per tas 8 valandas turi uždirbti atlyginimą visam “antstatui”, kuris yra tie darbai, kurie atsirado tuščioj vietoj,” – sako R.Tamošauskas, aiškindamas, kad augant darbo našumui turėjo atsirasti bedarbių armija, ir kad to neatsitiktų, susikūrė visi “papildomi” darbai.
“Visokie verslo analitikai, draudimo agentai, pilną jų yra. Jei paimsit bet kurią įmonę – yra viršininkas, cecho viršininkas, produkto koordinatorius, sandėlio koordinatorius, dar koks nors koordinatorius, begalė darbelių, kurių iš tikrųjų nėra. Ką parodė pandemija – visi tie darbuotojai persikėlė dirbti nuotoliniu būdu ir įmonės ne tik, kad nesustojo, bet dar pradėjo geriau dirbt,” – sako profsąjungos atstovas. Anot jo, biurokratija stengiasi susikurti sau darbo, kad pateisinti savo buvimą.
“Pandemija mums parodė, kad yra begalė žmonių, kurių darbas yra šūdmalyba, darbas vardan darbo, kad tik būti užimtiems, taip sprendžiama nedarbo problema,” – pareiškė profsąjungos atstovas.
Anot jo, jei įmonės peržiūrėtų etatus ir vietoj tokių darbų padidintų gamybininkus, būtų galima priimti iki 50% daugiau žmonių mokant tą patį atlyginimą, nes “tie kas neprisiliečia prie produkto gauna triskart daugiau negu eiliniai darbininkai”.
Darbuotojo reikalingumą, anot R.Tamašausko, galima nustatyti pagal tai, kas keičiasi ar žmogus yra darbe, ar ne: “Sakykim, neateina į darbą visi tie vadybininkai, įmonė kaip dirbo, taip ir dirba. Bet jeigu į darbą neateis valytoja arba operatorius, gamykla sustos. Kaip su miestu – įsivaizduokit, mero metus nebus mieste, kas bus? Nieko, nebus. Bet nebus šiukšlių išvežėjų tris dienas, visi pamatys.”
LPK analitikas Titas Budreika nesutinka, kad negamybiniai darbai yra „antstatas”.
“Šiuolaikinėje darbo rinkoje reikia tų darbuotojų, kurie gal tiesiogiai negamina produkcijos, bet parduoda, ieško kur parduot, įgyvendina visokius modernizacijos projektus, visa tai reikia kažkam sugalvot, šie darbai yra kūrybiniai,” – teigia T.Budreika.
Bandyta ir atlikti skaičiavimus, kiek papildomų darbo rankų reikėtų, jeigu būtų įvesta 4 darbo dienų savaitė.
“Mūsų skaičiavimais apie 175 000 darbuotojų – apie 13 procentų Lietuvos darbo rinkos, tad pasakyt, kad tegu žmonės išeina iš savo, kaip kolega sako “bulshit jobs”, ir prisijungia prie gamybos – nesutikčiau,” – sako T.Budreika.
Laida parengta pagal projektą „SociaLTy“, finansuojamą Norvegijos finansinio mechanizmo „Socialinis dialogas – deramas darbas“ programos lėšomis.