Jau kitą mėnesį kai kurie dirbantieji gali tikėtis bent keliais eurais papildyti savo pinigines, mat nuo liepos 1-osios įsigaliojo draudimas už kvalifikuotą darbą mokėti mažiau nei minimalią algą.
Darbuotojų interesus ginančių profesinių sąjungų atstovai viliasi, kad darbdaviai su savo žmonėmis pasidalys pelnu, tačiau net neabejojama, kad bus ir tokių, kurie darbuotojams prie gaunamo atlyginimo pridės vos porą eurų.
Naujasis darbo kodeksas numato, kad nuo šiol minimalią algą bus galima mokėti tik už tą darbą, kuris nereikalauja jokios kvalifikacijos, tačiau ką galima būtų įvardyti kaip nekvalifikuotą darbą, taip ir liko neapibrėžta.
Be to, nėra nustatyta, kiek daugiau turėtų gauti kvalifikuoti specialistai.
Šiuo metu minimalų atlyginimą visoje Lietuvoje gauna 221,86 tūkst. dirbančių žmonių: Panevėžio mieste šis procentas siekia 5,8, rajone – 7,6 proc. Tiesa, tiek mieste, tiek ir rajone daugiau kaip 13 proc. darbuotojų negauna net minimalaus atlygio.
Palikta spragų
Nacionalinės smulkaus verslo asociacijos pirmininko Henriko Rackevičiaus teigimu, įstatymas labai vienpusiškas – Vilniuje verslas savo darbuotojams gali mokėti didesnius atlyginimus, o regionuose, ypač kaimiškose vietovėse, šie Darbo kodekso pakitimai gali turėti pražūtingų pasekmių arba smulkieji verslininkai bus tiesiog priversti ieškoti, kaip apeiti įstatymą.
O spragų tikrai yra. Visų pirma nėra apibrėžta, kas yra nekvalifikuotas darbas ir kuo jis skiriasi nuo kvalifikuoto. Ar kvalifikuotam darbui atlikti reikalingas išsilavinimas – ar užtenka tik profesinio, ar turi būti bent aukštesnysis.
„Tokio darbo, kuris nereikalautų jokios kvalifikacijos, net nėra. Kvalifikacija reikalinga net valytojui – juk galima dirbti tik su šluota ir su automatizuotais įrenginiais. Kaip nustatyti, ar tam darbui reikalingi tam tikri gebėjimai? Jeigu žmogus tik sėdės prie telefono ir atsilieps į skambučius – bus kvalifikuotas darbas ar ne, nors ir šiam darbui reikia atitinkamų žinių“, – „Sekundei“ aiškino H. Rackevičius.
Vieta improvizacijoms
Kadangi nėra jokių vertinimo kriterijų, kurie apibrėžtų kvalifikuotą darbą, darbdaviai patys galės improvizuoti ir spręsti, kurį darbą laikyti kvalifikuotu, o kurį ne.
Pakaks įmonės direktoriaus įsakymo, ir tikrintojai neturės preteksto bausti tokio darbdavio, kuris savo darbuotojams moka minimalų atlygį. „Pats Seimas neapibrėžė, kas yra kvalifikuotas darbas. Ir Seimo nariai yra nekvalifikuoti darbininkai, nes vertinant jų darbą, jų kvalifikacija itin menka, tad ir jiems turėtume mokėti tik minimalų atlyginimą. O jeigu kalbant rimtai, nemanau, kad dėl šio draudimo algos kils – geriausiu atveju penkiais procentais“, – mano H. Rackevičius.
Tuo metu Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas įsitikinęs, kad interpretacijoms dėl kvalifikuoto darbo neturėtų būti vietos, mat Ūkio ministerija yra aiškiai apibrėžusi visas profesijas Lietuvos profesijų klasifikatoriuje.
„Nėra taip komplikuota, kaip atrodo, o gyvenime mes visi šiek tiek gudraujame. Kartais ne iš blogos valios, tiesiog taip gyvenimas verčia. Nemanau, kad dėl draudimo už kvalifikuotą darbą mokėti mažesnę nei minimalią algą turėtų būti didelių problemų, tuo labiau kad patys darbdaviai Trišalėje taryboje pritarė tokio draudimo atsiradimui“, – „Sekundei“ sakė D. Arlauskas.
Tiesa, yra tam tikrų išlygų – didesnę negu minimalią algą darbdaviai privalo mokėti tik tuo atveju, kai žmogus dirba visą darbo dieną.
D. Arlausko nuomone, nors pasigirdo nuogąstavimų, kad darbdaviai šį draudimą gali bandyti apeiti tiesiog sumažindami darbo valandų, vargu ar tuo bus piktnaudžiaujama.
„Statistiniai skaičiai, kad didelė dalis žmonių Lietuvoje net negauna minimalaus atlyginimo, sukėlė tam tikrų įtarimų, jog verslininkai sukčiauja. Tačiau mes patys padarėme analizę ir nustatėme, kad dauguma tokių atvejų žmonės dirba keliuose skirtinguose darbuose arba dirbdami pagal darbo sutartis dar papildomai prisiduria iš individualiosios veiklos“, – teigė Verslo darbdavių konfederacijos vadovas.
Sotesnis kąsnis – specialistams
Draudimą specialistams mokėti mažiau nei minimalią algą buvo būtina priimti, siekiant didinti gyventojų perkamąją galią. Jo teigimu, kol atlyginimų žirklės tarp Lietuvos ir Europos darbuotojų bus tokios didelės, tol lietuviai ir toliau masiškai emigruos. Kol lietuvių pajamos bus mažos, tol perkamoji galia nekils, tad pasiekti ekonominę gerovę bus sudėtinga.
„Negali būti taip, kad visoje Europoje žmonės gauna didelius atlyginimus, o mūsų verslas tokių negali mokėti. Tokia pozicija kiek keista ir iš verslininkų pusės, todėl mes ir turime ieškoti variantų, kaip palaipsniui didinti darbuotojų perkamąją galią, atlyginimus artindami prie vakarietiškų“, – pabrėžė D. Arlauskas.
Tačiau didžiausią rūpestį kelia tai, kad įstatyme neapibrėžta, kiek darbdaviai turi mokėti už kvalifikuotą darbą. Net neabejojama, kad bus ir tokių, kurie prie minimalus atlygio pridės vos dešimt eurų, nors Trišalėje taryboje buvo prieita prie sprendimo, jog specialistų atlyginimai turi būti bent 10–15 proc. didesni nei neturinčiųjų jokios kvalifikacijos. Deja, tai įstatymiškai nebuvo apibrėžta.
„Labai tikimės, kad piktnaudžiavimų pavyks išvengti. Kažkaip visi nori, kad viskas gyvenime būtų reglamentuota ir sudėliota į lentynėles. Tačiau reikia duoti šiek tiek laisvės ir interpretacijoms. Aišku, jeigu matysime, kad situacija bloga, bandysime ieškoti kitų sprendimų“, – teigė D. Arlauskas.
Teks dalytis pelnu
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas abejoja, ar vien draudimu bus galima priversti darbdavius dalytis savo pelno pyragu.
Teisiškai pakaks prie algos pridėti eurą ir reikalavimas mokėti už kvalifikuotą darbą daugiau nei minimalų darbo užmokestį bus įvykdytas. Tačiau Darbo kodekse numatytos ir kitos priemonės, kurios turėtų prisidėti prie atlyginimų kilimo. Per pusę metų visose darbovietėse turi atsirasti darbo apmokėjimo sistema, kuri parodys, kiek žmogus gali uždirbti vienoje ar kitoje pozicijoje. Taip darbuotojas žinos, kokios įmonės galimybės ir ką jis gali pasiekti – kokiais atvejais jo atlyginimas didės, ar tai priklausys nuo jo gebėjimų, kompetencijos, išdirbto laiko, noro dirbti ir motyvacijos. Kiekvienoje įmonėje turi būti skatinimo sistema, tačiau papildoma, motyvacinė atlyginimo dalis negali sudaryti daugiau kaip 30–40 proc.
„Turi būti viskas aišku, o ne taip, kad vadovas atlyginimą skiria pagal simpatijas, gražias akis ar dar kažką. Pagaliau žmogui, kai jis matys, kiek iš tikro gali uždirbti, bus lengviau apsispręsti, eiti dirbti į vieną ar kitą įmonę ar ne. Jeigu kvalifikuoto darbuotojo alga vos didesnė dviem eurais už nekvalifikuoto, vargu ar jis norės dirbti, ypač kai visur specialistų trūksta. Apie įmonės būklę daug ką pasako ir skelbiami vidutiniai atlyginimai. Nors jie ne visada atspindi realią situaciją, tačiau bendrą vaizdą galima susidaryti“, – kalbėjo A. Černiauskas.
Jau dabar Lietuvos profesinių sąjungų konfederaciją pasiekia skundai, kad kvalifikuotiems specialistams nuo liepos 1-osios atlyginimai padidėjo vos vienu kitu euru, tačiau bendros tendencijos geros. Daugeliu atvejų darbdaviai savo specialistams darbo užmokestį pakėlė keliomis dešimtimis ar visu šimtu eurų.
„Kai kuriems darbdaviams tai buvo moralinis postūmis didinti algas. Statistiškai Lietuvoje iš visų Baltijos valstybių mažiausia dalis iš uždirbtų pajamų skiriama atlyginimams. Norint pasiekti, kad Lietuvoje būtų tokios algos kaip Estijoje, kurioje darbo užmokestis jau baigia priartėti prie Europos vidurkio, darbdaviai turėtų daugiau dalytis savo pelnais. Estijoje verslininkai pasilieka sau mažesnę dalį, tad daugiau lieka darbuotojams, o Lietuvoje darbdaviai pirmiausia žiūri savo kišenės, nenori susimažinti pelnų, o paskui verkia, kad trūksta darbuotojų“, – pabrėžė A. Černiauskas.
Lina Dranseikaitė
Daugiau skaitykite – naujienos.lt.
