Europos profesinių sąjungų švietimo komitetas išreiškė susirūpinimą blogėjančia situacija švietimo  darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Reikia pripažinti, kad socialinė atskirtis, nesaugumas dėl ateities, bedarbystė, emigracija apsunkino ir taip nelengvas pedagogų darbo sąlygas. Dėl vykdomos mokyklų pertvarkos, nesibaigiančių nepamatuotų reformų mokytojai atsidūrė ne padedančiųjų, o prašančių pagalbos padėtyje.

Baigiamosios konferencijos tema buvo trečiųjų šalių (mokinių, jų tėvų ir kt. asmenų, nesusietų darbo sutartimi) smurto prevencija ir priekabiavimo mažinimas mokyklose. Dalyviai neapsiribojo vien tik šios problemos įvardijimu – labiau pažengusių šalių (Švedijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Suomijos)  praktikai dalijosi gerąja patirtimi ir realiais pavyzdžiais, kaip tai daroma.

Po atliktų apklausų (EU-OSHA, Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūra) tapo aišku, kad esminė Lietuvos problema yra žemas suvokimas, jog stresas ar jo grėsmė (švietime jis siekia 84 %, ES vidurkis – 79 %), bauginimas (51 % ), priekabiavimas (47 %), ujimas darbe nepraeina be pasekmių sveikatai. Be to, tai nėra tik atskirų žmonių problema, tai viso kolektyvo ir vadovų bendra atsakomybė. Lietuva lieka paskutinėje vietoje su 14 % rodikliu pagal DSS (darbuotojų saugos ir sveikatos) klausimus, keliamus aukšto lygio vadovybės posėdžiuose.

Trečdalis mokytojų patiria smurto apraiškas darbe, 27 % – pažeminimą,  7 % – bauginimą, 5 % –  grasinimą, 3 % – priekabiavimą. Švietimas yra antras pagal nesaugumą sektorius po sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srities, kurioje šitie skaičiai dar grėsmingesni.

Statistika ne visada gali atskleisti tikrąją padėdį: netgi tame pačiame mieste gal būti skirtingos mokyklos su skirtingais skaičiais, bet pagrindinė bėda yra tai, kad mūsų sistema dar neturi konkrečių metodų, kaip spręsti ar sumažinti problemų, kylančių dėl trečiųjų šalių smurto, skaičių kiekvienoje darbovietėje. Galima teigti, kad visose organizacijose gerosios praktikos ir kovos su smurtu priemonės yra vienodos. Tai partnerystė, aiškios prevencinės priemonės (sąmoningumo didinimas, mokymas, aiški informavimo sistema apie tokius atvejus ir tolesnių veiksmų sistema, tinkamas rezultatų vertinimas, tinkama informacija mokiniams ir tėvams, pabrėžiant, kad smurtas darbuotojų atžvilgiu nebus toleruojamas ir prireikus bus imtasi teisinių veiksmų). Deja, ,,mokinio krepšelių” politika, baimė pažeminti mokyklos vardą verčia sutartinai slėpti negatyvius reiškinius mokyklos viduje jų neviešinant.

Beje, kaip paaiškėjo, tokia yra ne vien lietuviškų mokyklų patirtis, kitose šalyse, kurioms aktualus  ,,mokyklų tuštėjimo” metas, būdinga panaši situacija.

Asta Juknienė Elektrėnų švietimo profesinės sąjungos pirmininkė