Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasiūlymų dėl susitarimo socialiniais ir ekonominiais klausimais 2012 metams.

 

Galima pritarti siūlomiems prioritetiniams derybų klausimams, su tam tikromis išlygomis. Pirmasis prioritetas – makroekonominio šalies stabilumo užtikrinimas.

Krizės metų praktika šioje srityje parodė, kad valstybės finansų konsolidavimas neužtikrina šių finansų naudojimo šalies makroekonomikos raidai. Pagrindinės valstybės biudžeto ir Europos struktūrinių fondų lėšos nebuvo nukreiptos makroekonomikos plėtrai ir tuo pačiu darbo vietų kūrimui. Taip atsitiko dėl to, kad ir valstybės biudžeto lėšos, ir europiniai struktūriniai fondai buvo ir yra perduoti atskirų ministerijų ir žinybų disponavimui, paskirstant lėšas lojalioms įmonėms savo reikalų tvarkymui. Šios lėšos, projektus įgyvendinančiose įmonėse buvo naudojamos savo veiklos plėtojimui, nekuriant naujų darbo vietų.

Nebuvo atsižvelgta į profesinių sąjungų pasiūlymą centralizuoti valstybės biudžeto ir europinių struktūrinių fondų panaudojimą valstybės užsakymų principu.

Nedarbo mažinimo prioritetas – labai priklausomas nuo pirmojo prioriteto – makroekonominio šalies stabilizavimo efektyvumo ir praktikos.

Juk dabar niekas negali pasakyti, kiek per kelerius metus sukurta naujų darbo vietų ir kiek dėl to sumažėjo nedarbas? Koks nedarbo lygis būtų, jei į vakarus nebūtų emigravę šimtai tūkstančių  kvalifikuotų ir nekvalifikuotų žmonių.

Neišvengiamai reikėjo įvertinti samdomų žmonių suinteresuotumą dirbti ar nedirbti. Situacija, kai daugiau kaip trečdalis samdomų žmonių gauna minimalią mėnesio algą (800 Lt) algalapyje arba 670 Lt, atskaičius mokesčius, o įgavę teisę į bedarbio pašalpą, nedirbdami gauna tas pačias pajamas, laisvą nuo darbo laiką, ir kitas pseudo privilegijas. Ką, įstumti į tokią situaciją renkasi žmonės – matome. Šešėlyje dirba ir bedarbiai, ir gaunantys MMA, emigruoja į užsienį, ar patenka į kriminalinę aplinką. Valstybė, jos išlaikytiniai – pensininkai, invalidai, ištisos humanitarinės šakos, netenka milijardinių pajamų.

Veikianti ekonomikos reguliavimo sistema (įstatymai) ne tik kad neužtikrina valstybės ir jos žmonių pajamų gavimo šaltinių, bet ir skatina visuomenės narių, kaip išlaikytinių skatinimo tendencijas.

Štai Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai kategoriškai ir griežtai (baudos) draudžia nelegalų darbą, tačiau nelegalių pajamų mokėjimas (vokeliai) įstatymiškai nepasmerkti ir nebaudžiami.

Trečiasis LR Vyriausybės siūlymas – sukurti teisingesnę darbo apmokėjimo sistemą ir lankstesnius darbo santykius, kol kas tai – utopija, nes valstybės sekretoriaus darbuotojų darbo užmokesčio sistema palanki tik valdymo viršūnėlėms ir diskriminacinė eiliniams viešoje sektoriaus darbuotojams. O pažvelgus į darbo užmokesčio  nustatymo ir mokėjimo privačiame sektoriuje praktiką, matome, kad šis procesas – nevaldomas. Vyksta be taisyklių. Tuo naudojasi privataus verslo savininkai.

Darbo užmokesčio reguliavimo klausimais per Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dvidešimtmetį pateikta (pagrindinius pateikė profesinės sąjungos) daugybė siūlymų dėl darbo užmokesčio reguliavimo. Dalis jų yra Darbo kodekse ir kituose įstatymuose. Deja, jie neveikia. Apskritai darbo užmokesčio globalinio reguliavimo sistemos Lietuvoje kaip nebuvo (gal tik LTSR buvo) taip ir nėra.

Dabar galima teigti, kad darbo užmokestis (minimalus ar kitas) arba įšaldytas, arba priklauso tik nuo politikų ir nuo kapitalistų noro ir sąžinės. Darbo užmokesčiui jokio poveikio neturi nei infliacija, nei paslaugų ir kainų augimas, nei mūsų darbuotojų pajamų skirtumai (5–10 kartų) nuo kitų ES valstybių darbuotojų.

Sovietiniais laikais vadovo ir eilinio darbuotojo alga negalėjo skirtis daugiau kaip keturis kartus. Dabar šie skirtumai – milžiniški (iki 30–40 kartų), todėl keistai skamba LR Vyriausybės siūlymas, kad tikslinga toliau įgyvendinti darbo užmokesčio viešajame sektoriuje mažinimo priemones (tęsti atlyginimų įšaldymą, nekeisti darbo galiojančių bazinių darbo apmokėjimo dydžių, taikyti sumažintus darbo užmokesčio koeficientus ir priedus). Ši Vyriausybės nuostata nurodoma kaip šalies makroekonominio stabilumo garantas. Tuo pačiu Vyriausybė, prieštaraudama sau, siūlo patikslinti (sumažinti ar padidinti) mažiausiai uždirbančių biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų minimalius tarnybinių koeficientų dydžius, užtikrinant, kad jų darbo užmokestis nebūtų mažesnis už minimalią mėnesio algą (MMA).

O ką tuomet reiškia siūlomas darbo užmokesčio įšaldymas?

Derybinius Vyriausybės siūlymus vainikuoja siūlymas: „atsižvelgiant į progresuojamą 5.5 procento vidutinio darbo užmokesčio augimą 2012 metais, minimaliąją mėnesio algą (MMA) didinti iki 850 Lt, nuo 2012 m . liepos 1d., ir pasiūlyti leisti mažoms įmonėms to nedaryti.

Kadangi MMA dydžiai ir jų didinimas nėra įstatymiškai susietas su infliacija, vidutinio darbo užmokesčio lygiu ir BVP augimu (tai daryti visą laiką siūlė profesinės sąjungos), Vyriausybės siūlymas didinti MMA 50 litų nuo 2012 m. liepos 1d. neišlaiko jokios kritikos. Premjero teiginiai LR Seime, kad padidinus MMA iki 100 Lt nuo 2012m. sausio 1d. biudžetui kainuos 100 mln. litų – grynas melas. Finansų ministerijos duomenimis konsoliduotas valstybės biudžetas per metus gaus per 70 mln. Litų pajamų (GPM, Sodra, pridėtinės vertės mokesčiai). Kieno inspiruota Vyriausybė laikosi darbo užmokesčio įstatymo politikos nėra žinoma. Tačiau, kad tai atsilieps neigiamai konservatoriams būsimuose rinkimuose į Seimą nekyla jokių abejonių.

Dar viena Vyriausybės nuostata, be abejo, inspiruota privataus kapitalo atstovų, „liberalizuoti“ darbo santykių reguliavimą. Vyriausybė pritaria grupės verslininkų pozicijai, kad Darbo kodeksas žlugdo verslą. Žinoma, dėl Darbo kodekso tikslinimo ir tobulinimo reikia diskutuoti, tačiau jokiu būdu ne bloginant darbuotojų teises ir lūkesčius. Keliasdešimt darbdavių pasiūlymų  dėl Darbo kodekso liberalizavimo nėra nei ekonomiškai nei socialiai pagrįsti, todėl derybos šiais klausimais praranda prasmę.

Baigiant šį komentarą, galima pasakyti, kad Vyriausybės siūlymai derėtis dėl esminių socialinių ir ekonominių klausimų  2012 metams – nevykęs buvusio Nacionalinio susitarimo pakaitalas, kurio turinys, įvertinus visų socialinių partnerių pasiūlymus (tarp jų ir profesinių sąjungų) turėtų būti kitoks.

Konservatorių Vyriausybė išmetė menkos vertės politinę kortą rinkimų į seimą prieangyje. Ar atsiras socialinių partnerių (profsąjungų ir darbdavių) Tūzas kuris šią kortą nukirs?

Laikas parodys kaip klostysis ekonominiai, socialiniai ir politiniai įvykiai.

 

2011 m. spalio 4 d., vyko Premjero Andriaus Kubiliaus ir Trišalės tarybos susitikimas. Jo metu nepavyko susitarti dėl minimalios mėnesio algos (MMA) didinimo. Profesinės sąjungos nesutinka MMA didinti iki 850 litų, kaip tai daryti siūlo Vyriausybė. MMA didinimo klausimas lieka tolesnei diskusijai.

 

 

Algirdas Kvedaravičius

LPSK pirmininko pavaduotojas