Lietuvos Respublikos darbo kodekso 81 str. 4 d. numato galimybę teismui trisdešimčiai dienų atidėti paskelbtą streiką, jei kyla tiesioginė grėsmė, kad gali būti neužtikrintos neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos (paslaugos), ir tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui. 

Teisė  į streiką ir kitas kolektyvinio poveikio priemones yra svarbiausias kovos dėl darbo sąlygų gerinimo instrumentas, kurį tarptautinė viešoji teisė (pvz. 1996 m. pataisytosios Europos socialinės chartijos 6 str.) ir nacionalinė konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 str.) suteikia dirbantiesiems. Naudojimasis šia teise visada pažeidžia darbdavio interesus ir kartais gali sukelti pavojų visuomenės saugumui, todėl valstybėms suteikta galimybė nustatyti tokios teisės įgyvendinimo tvarką. Visgi šie procedūros reikalavimai neturi paneigti pačios teisės į streiką esmės ir nedaryti jos neefektyvia.  

Tarptautiniai darbo standartai reikalauja, kad valstybė tik sukurtų kolektyvinių  darbo ginčų sprendimo mechanizmą, bet vėliau kaip mažiau kištųsi į šiuos ginčus, nes kiekviena iš šalių gali bandyti viešosios valdžios institutų pagalba laimėti ekonominio pobūdžio ginčą. Todėl socialiniuose konfliktuose dėl darbo sąlygų gerinimo teismai turi užimti bešališko arbitro vaidmenį, tačiau suprasti savo kompetencijos ribas ir konflikto esmę.  

Primintina, kad šiuo metu galiojanti Darbo kodekso 81 str. 4 d.  redakcija atsirado įtakota tarptautinių organizacijų kritikos. Tarptautinės darbo organizacijos Asociacijų laisvės komitetas, kuris įgaliotas nagrinėti skundus ir valstybių, ratifikavusių Tarptautinės darbo organizacijos konvencijas Nr. 87, 98, nustatė, kad Lietuvoje galiojusi ankstesnė redakcija, palikdavo per daug erdvės teismui savaip interpretuoti atvejus, kada galima atidėti streiką dėl svarbių priežasčių.  
 
 
 

dr. Tomas Davulis

Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas