Sprendžiant iš Seimo išplatinto pranešimo, prie optimistų frakcijos prisijungė ir abiejų minėtų Seimo komitetų pirmininkai, teigdami, kad „VSDF biudžeto padėtis gerėja“. Kokios to optimizmo priežastys? Štai jos: „Posėdžio dalyviai buvo informuoti, kad per 2011 m. aštuonis mėnesius VSDF biudžeto pajamos yra pilnai surenkamos, o išlaidų yra mažiau nei planuota (ligos ir motinystės bei nedarbo socialinio draudimo išmokoms). Lyginant su 2010 m. padaugėjo apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu asmenų, taip pat padidėjo vidutinis darbo užmokestis. Dėl šių priežasčių tikimasi didesnių VSDF biudžeto pajamų“.
Po šių laimės akordų neinformuotam tautiečiui galėtų pasirodyti, kad kalbos apie „Sodros“ ir tuo pačiu jos klientų – dabartinių ir būsimųjų pensininkų problemas seniai jau tapo neaktualios, nes finansinių sunkumų „Sodra“, taip išeitų, jau neturi, jos biudžetas vykdomas netgi su kaupu, apsidraudusiųjų daugėja, didėja jų atlyginimai, taigi „Sodra“ tikisi gauti dar didesnių pajamų.
Deja, tarp tų tautiečių, kaip visada, atsiranda vienas kitas nelabai tikintis valdžios kalbomis, todėl tasai netikėlis atsiverčia pačios „Sodros“ tinklalapį ir naujausiame pranešime apie jos pajamas rugpjūčio mėnesį paskutinėse dviejose eilutėse ima ir perskaito: „Sodros“ biudžeto deficitas per aštuonis šių metų mėnesius siekė 1 mlrd. 590,4 mln. Lt… Pernai tuo pat metu „Sodros“ biudžeto deficitas siekė 2 mlrd. 75,2 mln. Lt.“
Pastebėsiu, kad pernai per likusius keturis 2010-ųjų mėnesius „Sodros“ deficitas buvo priaugintas iki 2,781 mlrd. litų. Todėl ir šiemetinis deficitas, tikėtina, bus gerokai didesnis nei du milijardai, ministerijos įvardijama suma siekia 2,2 mlrd. litų. Esant tokiam deficitui, dainuoti laimės dainas tikrai nederėtų, tačiau nežinia kokiais sumetimais Socialinės apsaugos ministras ir jo vadovaujami choristai – komitetų pirmininkai – jas noriai traukia.
Kontrastui pasižiūrėkime, kaip vertina savo šalies – Latvijos – socialinio biudžeto vykdymą kaimyninės šalies vadovai. Šių metų liepą Latvijos socialinis biudžetas išėjo į pozityvų balansą: pajamos sudarė 121,4 mln. latų, išlaidos – 116,2 mln. latų. Šia proga Valstybinės socialinio draudimo agentūros (latviškosios „Sodros“) direktorė Inese Šmitiņa pasakė: „Nežiūrint į pozityvias permainas, pagrindo didesniam optimizmui kol kas nėra. Kalbėti apie tai, kad socialinio biudžeto situacija gerėja, galima bus tik tuomet, kai tokia tendencija išsilaikys mažiausiai tris mėnesius iš eilės“.
Štai kur rimtas valstybinis nepagražintas požiūris, bet kartu ir rūpestis savo šalimi! Tokiame fone mūsiškių veikėjų džiaugsmas, vos ne vos sulėtėjus „Sodros“ kritimui į finansų duobę, atrodo kaip tame anekdote, kur žmogui krintant iš dangoraižio, kažkur prie dvidešimto aukšto jis prasitaria – kol kas viskas gerai… Priminsiu, kad latviškoji „Sodra“ per pastaruosius metus buvo sukaupusi net milijardo latų (4,8 mlrd. litų!) rezervą, bet šių metų liepą liko jau tik trečdalis tos sumos. Latviai nuogąstauja, kad rezervo užteks tik dar vieniems metams, todėl jie spaudžiasi kiek galėdami, saugodami savo socialinius išteklius.
Grįžkime į Lietuvą. Tenka sutikti, kad „Sodros“ deficitas nuo pernai iš tikrųjų mažėja, pvz., jei 2009 m. jis siekė – 2,8 mlrd. litų, tai 2010 m. – 2,7 mlrd. litų, o šiemet, tikėkimės, dar sumažės. Tačiau laimės valanda tikrai dar labai toli. Socialinės apsaugos ministerijos aiškinimu, pagal kažkokį nelabai žinomą planą “Sodros” pajamos su išmokomis turėtų susilyginti 2014-2015 metais. Kad tai visiškai nerealu, aišku ir iš 2012 m. „Sodros“ biudžeto projekcijų, pristatytų tame pačiame susitikime Seime.
Tiesą sakant, tai buvo ne projekcijos, bet Seimo narių, kartu ir visos tautos mulkinimas. Štai kaip atrodo tos projekcijos, pasak Seimo panešimo: „2012 m. VSDF biudžeto projekcijos yra šiuo metu yra tikslinamos pagal Finansų ministerijos pateiktas makroekonomines prognozes – jos dar gali keistis. 2012 m. VSDF biudžeto pajamos planuojamos 784 mln. litų didesnės, o išlaidos – 682 mln. litų didesnės nei 2011 m. (dėl sumažintų socialinių išmokų dydžių atstatymo nuo 2012 m.). Pabrėžta, kad prognozės priklauso nuo darbo užmokesčio didėjimo“. Ar supratote, koks bus kitų metų „Sodros“ biudžetas, pagal tokį aiškinimą galbūt jau teigiamas?
Jaučiu, kad Seimo nariai, kaip visada, nė velnio nesuprato. Tačiau paradoksas: tą pačią susitikimo dieną Socialinės apsaugos ministerijos išleistame pranešime sakoma: „Kitais metais į „Sodros“ biudžetą planuojama surinkti 11,9 mlrd. litų… Preliminariais skaičiavimais, 2012 metų „Sodros“ biudžeto išlaidos sieks 14 mlrd. litų“. Štai tau, boba, ir devintinės, pasirodo, kad kitąmet „Sodros“ deficitas praktiškai nesumažės, taigi ji kris į duobę tokiu pat greičiu kaip ir šiemet, o balanso svarstyklės taip ir liks minuso pusėje. Tačiau ši liūdna žinia, taip išeitų, transliuojama internetinei tautai, o Seimas virškina šiek tiek kitokią informaciją?
Ką daryti šioje beveik katastrofiškoje situacijoje? Ministerija daro tai, ką ir moka daryti geriausiai: giriasi laimėjimais. Anot ministro, „nepaisant papildomų išlaidų planuojama, kad kitų metų „Sodros“ biudžeto deficitas sudarys 2,1 mlrd. Lt ir bus beveik 5 proc. mažesnis, nei laukiamas šįmet (2,2 mlrd. Lt)“. Tokiomis sumomis – po 100 mln. mažinant 2 mlrd. deficitą, nesunku paskaičiuoti per kiek dešimtmečių jis bus ištirpdytas.
Kita ministro piešiama laimė: „Sodros“ biudžeto surinkimas gerėja didėjant dirbančiųjų skaičiui, o kartu auga ir sumokamų įmokų suma. Per aštuonis šių metų mėnesius į darbą priimta 56,3 tūkst. žmonių daugiau nei atleista, kai tuo pat metu pernai priimtų į darbą skaičius buvo 14,3 tūkst. didesnis nei atleistų, o 2009 m. atleistų iš darbo skaičius buvo 83 tūkst. didesnis nei priimtų“. Lyg tai būtų „Sodros“ nuopelnas ir tarsi ši skaičių ekvilibristika nuramintų dabartinį ar būsimąjį pensininką.
„Kitąmet sumažės ir fondo administravimo išlaidos. Iki šių metų pabaigos planuojama baigti struktūrinę „Sodros“ pertvarką, kuri kasmet nuo 2012 m. leis sutaupyti 10,4 mln. litų“. Nieko sau sutaupyta sumelė – pusė procento metinio deficito… Žinoma, tai geriau negu nieko.
Ką daryti, gelbėjant „Sodrą“ ir kartu visą valstybę? Apie savo siūlymus esu rašęs ne viename DELFI straipsnyje. Kai ką pakartosiu. Motinystės pašalpų mokėjimo trukme prieš keletą metų (2008-2010) Lietuva buvo tiesiog Europos rekordininkė, nes dosnios pašalpos buvo mokamos dvejus metus. Suprantama, rekordas kainavo: 2009 m. minėtoms pašalpoms Lietuva išleido 1 mlrd. 491 mln. litų. Palyginimui, tais pačiais 2009 metais su motinyste susijusioms pašalpoms Latvija išleido 552 mln. litų, Estija – 429 mln. litų. Jeigu padalintume šias išlaidas iš tais metais gimusių vaikų, gausime, kad vienam tais metais gimusiam vaikui Lietuva išleido 40 646 litus. Latvija vienam vaikui skyrė 25464, Estija – 27215 litų.
Galima būtų aiškinti, kad demografinė problema Lietuvoje labai aštri, todėl reikia skatinti gimstamumą. Iš tiesų, 2009 m. gimė net 36682 lietuviukai, tačiau esant panašiam finansavimui 2010 m. – 1 mlrd. 466 mln. litų, gimė jau visu tūkstančiu mažiau vaikų – 35626. Beje, tūkstantiniai gimstamumo padidėjimai buvo 2005 – 2007 metais, kai motinystės pašalpos buvo mokamos tik vienerius metus. O Estijoje ir Latvijoje ir be milijardinių dotacijų gimstamumas yra didesnis.
Trumpai tariant, šių metų pradžioje siūliau gyventi pagal pajamas netgi tokioje subtilioje gyvenimo srityje, kaip naujų gyvybių atsiradimas. Estija ir Latvija tai suprato jau anksčiau, motinystės pašalpos ten atitinka jų šalių finansines galimybes, todėl ten nėra ir socialinių biudžetų deficito, iš kurio, kaip matome, Lietuva išbris dar negreitai. Tiesa, naujosios motinystės pašalpų nuostatos, pradėjusios galioti nuo šių metų vidurio, teikia tam tikrų mūsų valdžios gręžimosi į realybę vilčių.
Kitas mano siūlymas, irgi nuskambėjęs šių metų pradžioje, buvo dėl lietuviškų invalidumo ir našlių pensijų ir išlaidų joms gausos, palyginti su Estijos ir Latvijos rodikliais. Tuomet nurodžiau stebėtinai didelius invalidumo ir našlių pensijų gavėjų skaičius mūsų krašte. Šį kartą pateiksiu išlaidų Baltijos šalių pagrindinėms pensijoms (senatvės, invalidumo, našlių) tarpusavio santykio struktūrą. Iš esmės ji atitinka šių rūšių pensininkų struktūrą.
2008 | Lietuva | Latvija | Estija |
Senatvės pensijos | 72,2% | 88,3% | 86,1% |
Invalidumo (netekto darbingumo) pensijos | 22,3% | 8,8% | 12,5% |
Našlių, našlaičių (maitintojo netekimo) pensijos | 5,4% | 2,8% | 1,3% |
Kaip matome, mūsų kaimynai žymiai didesnę išlaidų dalį skiria senatvės pensijoms, todėl, suprantama, jos ten ir didesnės, pasak Statistikos departamento, 2011 II ketvirtį Lietuvoje ji buvo 814 litų, Latvijoje – 904 litai, Estijoje – 1052 litai. Invalidumo pensijoms Lietuva skiria du ir net pustrečio karto didesnes sumas nei kaimyninės šalys, vadinasi, tiek pat kartų mūsų tauta „invalidesnė“ už estus ar latvius. Našlių pensijoms taip pat mes skiriame daugiausia, šių išmokų suma dvigubai ir net keturgubai didesnė už išlaidas estų ir latvių našliams.
Jeigu Lietuvos išlaidas invalidumo ir našlių pensijoms prilygintume Estijos ir Latvijos proporcijoms, t.y. invalidumo išmokų dydį sumažintume dvigubai (aišku, ir invalidų skaičių), o našlių – trigubai, ir sutaupytus pinigus skirtume senatvės pensijoms, tai lietuviška vidutinė senatvės pensija nuo dabartinių 770 litų (turint būtinąjį stažą, tokį rodiklį teikia Socialinės apsaugos ministerija) šoktelėtų iki 915 litų. Bet jeigu pensijų dar porą metų nedidintume, o tuos sutaupytus milijardus paskirtume „Sodros“ skolų mažinimui, tai jau iš tikro per porą metų išlygintume mūsų socialinio draudimo biudžetą. Turime laisvę rinktis, kas būtų geriau…
Esu įsitikinęs, kad toje pačioje Estijoje esant panašiai situacijai, tauta tikrai pasiryžtų nusikratyti socialinio deficito kuprą. Kaip žinome, šioje šalyje prie pensijų kaupimo prisideda ir patys pensijų fondų dalyviai, prie įmokos pridėdami dar du procentus iš savo atlyginimo, ir jokių protestų tai nesukelia. Esant tokiam solidarumui, nenuostabu, kad čia nuolat didinamos pensijos. Lietuvoje vien noras įvesti lygiai tokią pačią sistemą susilaukė neregėto pasipriešinimo, patiems Seimo nariams gąsdinant tautą pasikėsinimu į nuosavybę ir kitomis baisybėmis.
Deja, čia Lietuva, bet kokioms reformoms čia priešinasi pati valdžia. Vis dėlto, jeigu atsirastų keletas kamikadzių Seime, pirmiausia, jo Socialinių reikalų ir darbo komitete, o reformos iniciatyvą paremtų ir aukščiausi šalies vadovai, kas čia žino, gal imtume ir parodytume solidarios tautos stebuklą dar kartą.
Anatolijus Lapinskas
www.DELFI.lt