Prezidentei Daliai Grybauskaitei užsiminus, kad jau galima „atsargiai“ pradėti kalbą apie MMA didinimą, Vyriausybė tuo pasinaudojo – neigiamo atsakymo neduoda, tačiau ir teigiamo vargu ar pavyks greitai sulaukti. Paskutinis Vyriausybės pasiūlymas nuskambėjo kaip pasityčiojimas iš dirbančiųjų – didinti MMA 50 litų. Po tokio „neregėto atlyginimo šuolio“ nė vienas dirbantysis nepajustų naudos.
Mano nuomone, gyvybiškai svarbus sprendimas turi būti priimamas kur kas sparčiau. Vyriausybė pasirinko sau palankesnį kelią – Trišalei tarybai pavesta sudaryti darbo grupę, kuri turėtų parengti pasiūlymus „dėl darbo užmokesčio, minimaliosios mėnesinės algos bei bazinio dydžio nustatymo perspektyvų“.
Tai galimybė vilkinti sprendimo priėmimą ir nusimesti nuo savęs atsakomybę. Mano nuomone, darbo grupėmis ir įvairiais susitarimais dangstytis nebegalima, juolab, kad susitarimai duoda daugiau naudos pačiai Vyriausybei, o ne kitoms jį pasirašiusioms šalims. Tokį pavyzdį jau turėjome – tai skambusis Nacionalinis susitarimas, kuriame buvo išdėstytos pirmiausia pačiai Vyriausybei ir valdančiosios daugumos rėmėjoms – stambioms verslo grupėms – naudingos nuostatos. Dabar tūpčiojama prie Socialinio susitarimo. Tokio pobūdžio susitarimus vadinu „viešųjų ryšių akcijomis“, kuriomis prisidengę valdantieji nevaržomai gali vykdyti savo politiką.
Ne skambių susitarimų reikia visuomenei, ne pažadų o racionalių ir skubių sprendimų. Vienas iš jų – didinti MMA ir neapmokestinamąją dalį. Tie, kurie prieštarauja šiam žingsniui, galėtų apkaltinti mane populizmu. O aš norėčiau jų paklausti – ar valdančiųjų kalbos apie išgelbėtą nuo krizės šalį ir augančią ekonomiką nėra populizmas? Įrodykite, kad situacija šalyje gerėja, leiskite dirbančiam žmogui tai pajusti.
Skirkime tikras grėsmes nuo menamų
Lietuva yra viena iš tų šalių, kur gyventojų pajamų diferenciacija labai didelė. Pagal perkamąją galią ir minimalų darbo užmokestį esame Europoje treti nuo galo. Minimalų, ar mažesnį darbo užmokestį gauna beveik kas penktas dirbantysis. Kaip žmogui išgyventi iš 670 litų, kai sumokėjus mokesčius, įsigijus būtiniausių maisto prekių, sunkiai sukrapštomi pinigėliai bilietams nuvykti į darbą. Todėl dažnam dirbančiajam tenka su ištiesta ranka prašyti valstybės socialinės paramos. Įdomu, ar šias kasmet rekordiškai augančias išlaidas įvertina MMA didinimo oponentai?
Tiesa karti – Lietuvoje minimalus atlyginimas yra žemiau skurdo ribos. Nepasitenkinimo lakmuso popierėliu tampa emigracijos rodikliai. Čia jau nepaspalvinsi, kur norėtųsi – yra, kaip yra. Skurdus MMA – vienas emigracijos variklių. Suprantama, kad norint padidinti žmonių biudžeto įplaukas, būtina įvertinti, kaip tai paveiks valstybės biudžetą, ekonomiką ir nedarbo lygį. Apie tai mes diskutuodavome Trišalėje taryboje, kai vadovavau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tačiau kaskart rasdavome sprendimą – MMA šešis kartus nuosekliai kilo nuo 430 iki 800 litų. Šiame procese svarbiausia mokėti nustatyti teisingus prioritetus ir atskirti tikrąsias grėsmes nuo menamų. Reikia įvertinti tai, jog didesnis atlyginimas skatins žmogų dirbti, o ne prašyti paramos.
Kodėl MMA didinti naudinga?
Pavasarį kalbant apie MMA didinimą Vyriausybė susirūpino smulkiaisiais verslininkais, neva jie negalės mokėti didesnio darbo užmokesčio. Argi verslo skatinimu nereikėjo užsiimti visus tuos trejus valdymo metus? Kodėl šiandien vieni globojami, o kiti pamirštami? Socialiai diferencijuota visuomenė supriešinama, ir tai didžiausia premjero klaida. Andrius Kubilius ne kartą rėžė, kad nenukarpius senatvės pensijų ar išmokų mažylius auginančioms mamoms – nebus iš ko mokėti atlyginimų mokytojams. O gal Vyriausybė sąmoningai siekia – skaldyti tautą, juk taip lengviau valdyti?
Palikime valdymo subtilybes ir pagaliau pasistenkime suteikite galimybę žmogui uždirbti. Įvertintas žmogus, sugebantis išlaikyti save ir savo šeimą, didins darbo našumą. Gaudami didesnių pajamų tautiečiai daugiau išleis vartojimui – tai padidins įmonių, kurios orientuotos į vidaus rinką, gamybą. Didesnę grąžą gaus biudžetas. O tiems, kurie kalba apie darbuotojų kuriamą pridėtinę vertę, norėtųsi priminti vienos profsąjungos atstovės žodžius: „kokią pridėtinę vertę šiandien kuria valdžia?“. Ar turėsite atsakymą į šį klausimą?
Vilija Blinkevičiūtė, europarlamentarė
buvusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė
