Europos savanorių tarnybos asociacijos valdybos prezidentė Akvilė Budreckytė, kalbėdama apie savanorystę Lietuvoje, sakė: „Lietuvai atgavus nepriklausomybę, savanorystės idėjos ėmė plėstis.Vis daugiau žmonių sužino apie galimybę savanoriauti ir išvyksta į kitas šalis.“

 

Savanoriauja mokyklas baigę jaunuoliai

Pašnekovės teigimu, susidomėjimas tarptautinėmis savanorystės programomis šiuo metu yra didesnis: „Jauni žmonės, baigę studijas, neranda darbo ir savanorystė tarsi tampa tam tikru užimtumo būdu. Pastebima ir dar viena nauja tendencija, aštuoniolikmečiai, vos baigę mokyklas, važiuoja savanoriauti. Anksčiau tokio amžiaus žmonių būdavo labai mažai, dažniau tokie jaunuoliai atvykdavo pas mus iš Skandinavijos ir kitų kraštų pasisemti gyvenimiškos patirties, atrasti save, o lietuviai išvykdavo jau po universiteto baigimo.“

Kalbėdama apie tarptautinį bendradarbiavimą, pašnekovė sakė: „Anksčiau dažniausiai buvo vykstama į Vokietiją ir Skandinavijos šalis. Lietuvoje yra savanorių, atvykusių iš Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos. Lietuviai dažniausiai vyksta į šiltus kraštus – Ispaniją, Italiją, Portugaliją. Susidomėjimas jaučiamas ir Gruzija bei Armėnija.“

Dažniausiai lietuviai savanoriauti išvyksta pagal įvairius socialinius projektus – dirbti su neįgaliais, senyvo amžiaus žmonėmis, dirba dienos centruose, su pabėgėlių vaikais, įkalinimo įstaigose. Pašnekovė užsiminė, kad taip pat vykstama į užsienį savanoriauti kultūriniuose bei aplinkosauginiuose projektuose.

 

Traukia į Gruziją ir Armėniją

Į klausimą, kuo skiriasi savanorystė tokiose šalyse, kaip Gruzija ar Armėnija nuo savanorystės Europos šalyse, pašnekovė sakė: „Vykstant į šias šalis keblumų kyla žmonėms, nemokantiems rusų kalbos. Nors šių šalių ekonomika nėra labai išsivysčiusi, ten buvę savanoriai pastebi, kad kainos gana aukštos. Žinoma, nemažiau svarbūs ir kultūriniai aspektai, kitoks vyrų ir moterų santykių suvokimas. Merginoms, ypač šviesiaplaukėms, keliaujant po šias šalis nutinka visko“, – juokavo pašnekovė.

Lietuvaičiai domisi ne tik Europos ar vidurio Azijos regionais, bet ieško savanorystės programų ir tolimosios Afrikos šalyse. „Mūsų organizacija į Afrikos šalis žmonių nesiunčia. Daug dėmesio sulaukė programa „People to People“, kuri itin paskatino susidomėjimą savanoryste egzotiškose šalyse“, – sakė pašnekovė.

Europos Sąjunga deklaruoja, kad kiekvienas jaunas žmogus turi galimybę išvykti savanoriauti pagal šią programą, bet savanoriui reikia sutvarkyti nemažai formalumų, tokių, kaip paraiškos pildymas, nacionalinei agentūrai ir pan. „Pasitaiko atvejų, kad paraiškos teikiamos keletą kartų, bet ne visuomet gaunamas finansavimas, tad žmonės po kelių bandymų nuleidžia rankas. Dar viena grupė jaunuolių yra tie, kurie nori išvykti jau rytoj. Nusprendus vykti savanoriauti, reikia nusiteikti, kad projekto suradimas, finansavimo gavimas bei kitų formalumų stvarkymas gali trukti 4-6 mėnesius. Būna, akd žmonės sako „Jei dabar negaliu išvykti tai, tai man ir nebereikia,“ – kalbėjo A. Budreckytė.

 

Išvyksta nemokėdami užsienio kalbų

A. Budreckytės teigimu, dažnai savanoriauti išvyksta žmonės gerai nemokėdami ne tik šalies, į kurią vyksta, kalbos, bet neturėdami gerų anglų ar vokiečių kalbų įgūdžių. Pasak pašnekovės, tai būna nepatogumas tik iš pradžių, nes rimtą motyvaciją turintys žmonės geitai savo įgūdžius pagerina. „Lietuviai dažnai vykdami savanoriauti turi susidarę įvairių stereotipų apie įvairias šalis, Lietuvoje vyksta mokymai, kurių metu apie tai kalbama ir nuo kiekvieno asmeniškai priklauso, kaip jis sugebės priimti kitą kultūrą.“

Dalyvavimas programoje „People to People“ savanoriams nekainuoja: „Skirtingi yra savanorių poreikiai, bet programa kompensuoja kelionės ir pragyvenimo, kelionės į darbą ir visas su darbu susijusias išlaidas, kalbos mokymosi kursus. Skiriamos lėšos maitinimuisi ir kišenpinigiai, priklausomai nuo šalies pragyvenimo lygio,“ – kalbėjo moteris.

Savanorystės programos įvairiose pasaulio šalyse gali trukti nuo poros mėnesių iki metų ir didžioji jų dalis yra skirta žmonėms nuo 18 iki 30-ies metų.

 

Savanorių daugėja

Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos jaunimo kordinatorius Vaidas Malakauskas, kalbėdamas apie savanorystę, sakė: „Lietuvoje po truputį formuojasi savanorystės tradicijos, bet reiktų formuoti bendrą visuomenės požiūrį į savanorius, savanorišką veiklą. Dažnai žmonės sako, kad jų prioritetas yra uždirbti daugiau pinigų, bet jie nepagalvoja, kad savanoriška veikla suteikia papildomų žinių ir įgūdžių, kuriuos būtų galima panaudoti darbe, o investuoti reiktų tik laiko. Žmonės į savanorystę žvelgia gana siaurai ir nenumato, kad tai suteikia progą domėtis savo mėgstamomis sritimis ir kaupti žinias.“

Į klausimą, ar daugėja savanorių Lietuvos raudonajame kryžiuje, pašnekovas atsakė: „Taip, jų daugėja. Būna atvejų, kai žmonės, pakeisdami gyvenamąją vietą ir toliau sėkmingai savanoriauja: tarkime, baigęs mokyklą žmogus išvyksta studijuoti į užsienį ir, jei nori toliau savanoriauti, jis susiranda Raudonojo kryžiaus draugiją, veikiančią toje šalyje, ir gali toliau tęsti pradėtą veiklą.“

Apie tai, ar Raudonojo kryžiaus savanoriams Lietuvoje suteikiama galimybė išvykti padirbėti į kitas šalis, pašnekovas sakė: „Anksčiau vykdėme savanorių mainų programas, o šiuo metu tokios veiklos nevykdome, bet jei savanoris pareiškia norą vykti į kitą šalį savanoriauti, mes kreipiamės į Raudonojo kryžiaus draugijos padalinį toje šalyje ir bandome susitarti, kad būtų sudaromos sąlygos jam atvykti.“

 

Nori vykti į karo zonas

Jaunimo kordinatoriaus teigimu, buvo žmonių, kurie pareiškė norą vykti ir į pavojingus regionus, karinių konfliktų zonas. „Mūsų organizacijos politika draudžia siųsti į pavojingus regionus neapmokytus žmones – savanoriams turi būti organizuojami specialūs mokymai.“

V. Malakausko teigimu, šiuo metu Lietuvoje nėra specialios programos, kuri padėtų savanoriams išvykti dirbti į pavojingas šalis, bet yra tarptautinio bendradarbiavimo galimybė: „Lietuvos raudonojo kryžaus draugija tiesiogiai nedirba su konflikto zonomis, bet kitų šalių draugijos palaiko tiesioginius kontaktus ir dirba šiose srityse. Jei atsiranda žmogus, norintis vykti, tuomet kreipiamės į draugijas užsienyje ir teiraujamės, ar reikalingi savanoriai.“

Pašnekovo teigimu, dažnai spaudoje skambantis žodis „savanorystė“ daugeliui yra tik terminas, bet ne daug kas realiai įsivaizduoja, kas tai yra konkrečiai.

Į klausimą, kokias išlaidas vykstant savanoriauti į kitas šalis padengia mainų programos ir kiek į tai investuoti tenka pačiam savanoriui, pašnekovas atsakė: „Daug kas priklauso nuo vykdomo projekto ar programos, bet yra galimybė, kad padengiamos maitinimo išlaidos, dienpinigiai, tam tikra dalis kelionės išlaidų.“

 

Į Rumuniją lietuviai nesiveržia

VŠĮ Jaunimo mainų agentūros projektų koordinatorė Laima Macevičiūtė, kalbėdama apie savanorystę, sakė: „Savanorystė tarp jaunimo populiarėja ir įgauna vis naujesnes formas. Žvelgiant į praėjusių metų statistiką matyti, kad skaičiai, susidomėjusių savanoryste užsienyje, auga.“

Pašnekovės teigimu, populiariausios šalys, į kurias vyksta lietuvaičiai – Portugalija, Ispanija, Italija, Prncūzija. Savanorių iš Lietuvos labai laukiama Rumunijoje, ši šalis pasiūlo daug savanorystės projektų, bet tautiečiai programas šioje šalyje renkasi vangiai. Dažniausiai savanoriai dirba su vaikais, jaunimo centruose, aktyviai domimasi meno projektais.

Į klausimą, ar atsiranda norinčių vykti savanoriauti į egzotiškus kraštus, pašnekovė sakė: „Vykti į egzotiškus kraštus norinčiųjų yra visuomet. Domimasi projektais Afrikoje ir pietų Amerikoje, tai gana retos progos, bet pasitaiko. Pernai iš Lietuvos savanoriauti į Afriką per mūsų koordinuojamas programas išvyko du žmonės, o šiemet keturi žmonės vyksta į Pietų Ameriką.“

 

 

Indrė Vainalavičiūtė

VALSTIEČIŲ LAIKRAŠTIS