Gruodžio 10 d. sukaks dveji metai, kai Gintaras Steponavičius dirba 15-osios Vyriausybės švietimo ir mokslo ministru. Kokius pozityvius jo vadovaujamos ministerijos darbus galėtumėte nurodyti?
Didžiausia G.Steponavičiaus, kaip švietimo ir mokslo ministro, veiklos naujovė – ryškiai padidėjęs dėmesys ministerijos ir ministro viešiesiems ryšiams. Tokia politika turi teigiamų (visuomenėje gerėja švietimo įvaizdis) ir neigiamų (realius darbus pakeičia kuriamas darbo įvaizdis) bruožų. Tiesa, ministro veiklos pradžioje viltingai nuteikė jo “arkliukas” – kova su popierizmu, kuri, deja, buvo vykdoma priešokiais ir nenuosekliai. Prie G.Steponavičiaus veiklos pliusų galima priskirti ir profesinių sąjungų pastangų palaikymą kuo mažiau mažinti švietimo darbuotojams algas.
Kas kelia abejonių? Ką laikote klaidomis, kurias teks taisyti?
Pagrindinė šio ministro klaida – manymas, kad tik jis ir jo komandos žmonės geriausiai žino, kuria kryptimi turi eiti šalies švietimas. Tokia pozicija iš ministro nereikalauja atsižvelgti į kitų švietimo subjektų – savivaldybių, profesinių sąjungų, vadovų bei mokytojų dalykinių asociacijų nuomonę. Todėl ir dažnas ministro sprendimas, LŠPS nuomone, nėra optimalus, net vertintinas kaip klaida. Didžiausia – abejotinas sumanymas pradėti mokytojų darbo užmokesčio sistemos decentralizaciją, įvedant tarnybinių atlyginimų koeficientų “žirkles”. Mokytojo atlyginimo dydis ėmė priklausyti ne nuo jo darbo kokybės, stažo ar kvalifikacinės kategorijos, o nuo to, koks atlyginimų fondas yra mokykloje. Bene pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje mokytojai, atsisakę dalies savo atlyginimų, ėmė finansuoti mokyklas (kitaip vienos iš ŠMM deklaruojamos “žirklių” įvedimo priežasties – išlaikyti mažas kaimo mokyklėles – negalima vertinti). Didelių abejonių kelia ir sumanymas radikaliai siaurinti vidurinio ugdymo programas. Toks sprendimas grindžiamas tik hipotetiniais samprotavimais apie mokinių ir mokytojų kūrybiškumo skatinimą, apie pirmųjų mokymosi krūvių mažėjimą. Apmaudu, kad, nebūdamas ministru ir gražiai šnekėjęs apie švietimo prieinamumą ir būtinybę atsižvelgti į visuomenės nuomonę, tapęs šalies švietimo vairininku, G.Steponavičius toliau tęsė ”kryžiaus žygį”optimizuojant mokyklų tinklą mažesniųjųj mokyklų sąskaita, t.y. jas naikinat..
Kaip apibūdintumėte ministro G.Steponavičiaus darbo stilių?
Ministro darbo stilių apibūdinti galima vienu sakiniu: “Švietimo pokyčiai yra niekas, įvaizdis yra viskas”. Ministro pastangos pagrindinį dėmesį skirti ne pokyčiams švietime, o savo įvaizdžio gerinimui – akivaizdžios… Kitas epitetas, apibūdinantis G.Steponavičiaus veiklos stilių, – absoliuti visažinystė, kas lietuviškoje politikoje klaidingai vadinama “tvirta politine valia”.
Ar liberalui G.Steponavičiui sekasi liberalizuoti Lietuvos švietimą?
Visa laimė, kad liberalui G.Steponavičiui per du metus nelabai pavyko liberalizuoti švietimą, nes suirutės ir nepamatuotos konkurencijos jame būtų gerokai daugiau. Jau dabar pakanka, kad, įvedus mokytojų tarnybinių atlyginimų koeficientų “žirkles”, prasidėjo “konkurencija” tarp miesto ir provincijų mokyklų, toliau tęsiasi nelygi “konkurencija” tarp gimnazijų ir pagrindinių mokyklų., didesniųjų ir mažesniųjų. Toliau “krepšelizuojant” švietimą, atsiranda dar didesnė panašios “konkurencijos” tikimybė. Iš kitos pusės, kai kurie ŠMM sprendimai, susiję su finansais (apribotos galimybės perskirstyti mokinio krepšelio lėšas ir kt.), gerokai sumažino savivaldybių galimybes savarankiškai tvarkytis savame švietimo ūkyje, kas turi labai mažai bendro su liberalizmo nuostatomis.
Kokius sprendimus skubiai daryti prašytumėte ministrą?
Labiausiai prašytume ministro, kad, svarstydamas švietimo pertvarkas, jis norėtų socialinių partnerių PATARIMO, o ne PRITARIMO.
Kokius tris dalykus švietimo sistemoje būtinai pakeistumėte, jei taptumėte ministru?
1. Galų gale sutvarkyti chaotišką, neretai iracionaliais argumentais grįstą pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą.
2. Būtina iš mirties taško pajudinti nekompetentingų bei diktatūrinių polinkių turinčių švietimo įstaigų vadovų rotacijos klausimą.
3. Laikas pradėti plačias diskusijas apie civilizuoto socialinio dialogo švietimo sistemoje instrumentą – šakinę kolektyvinę sutartį tarp švietimo darbdavių ir darbuotojų organizacijų.
P.S. Atsakydami į klausimus apie ministro G.Steponavičiaus veiklą, sąmoningai nepalietėme aukštojo mokslo srities, nes šiais klausimais manome kompetentingiausiai nuomonę gali išsakyti mūsų kolegos iš LAMPSS.
LŠPS ir “Dialogo” informacija
www.svietimoprofsajunga.lt
