Vien piniginis atlygis – nepakankamas darbo įvertinimas
„Apie 89 proc. Lietuvos pedagogų dirba daugiau nei vienu etatu, t. y. daugiau nei gali. Pedagogai yra nuolat bėgantys. Kai jie susiduria su vaikų elgesio problema, ją sprendžia greitai ir trumpai: trumpa pastaba, greitas pasiaiškinimas. Taip darbas tampa mažiau motyvuotas, nes pervargęs žmogus mato problemas, bet dažnai neturi sveikatos ir jėgų į jas reaguoti, – kalbėjo Psichodramos ir ekspresyvios terapijos instituto atstovas E. Karmaza. – Mokytoją reikia suprasti, bet paprašyti iš jo darbo, ir ne formalaus ar imituoto, o realaus.“
Socialinės komunikacijos instituto direktorė Giedrė Kvieskienė pripažįsta šią problemą, bet mano, kad jos visiškai išgyvendinti nepavyks: „Per didelis krūvis kenkia mokytojų ir socialinių pedagogų, socialinių darbuotojų, vaikų globos ugdytojų sveikatai. Jiems gresia, o dažnai ir ištinka „perdegimo“ sindromas. Tačiau šiuolaikinis gyvenimo tempas ir sąlygos verčia šiuos vaiko gerovės profesionalus ne mažinti, o didinti savo darbo krūvį.“
Psichologas E. Karmaza bendradarbiauja su visuomeninine organizacija „Gelbėkit vaikus“, todėl su jos projektais lankosi įvairiose Lietuvos mokyklose. Vis dažniau jis, remdamasis savo patirtimi, suabejoja, kad pinigai išspręs šią pedagogų problemą. „Jei dvigubai pakeltume mokytojams atlyginimą, jų darbo kokybė pagerėtų tik trumpam, o paskui sugrįžtų prie įprasto lygio.
Mokytoją skatina ne vien pinigai, – sako jis. – Svarbu, kiek pats pedagogas ir visuomenė gerbia jo darbą. Antra, mokytojai mokykloje jaučiasi labai vieniši, nes nesulaukia kolegų palaikymo. Trečias dalykas, kaip įvertinami mokytojo darbo rezultatai: ar mokyklos administracija pagiria, pvz., kai jis suorganizuoja seminarą ar ekskursiją vaikams. Jei mokytojai nesulaukia jokio palaikymo iš administracijos, tada nustoja stengtis.“
Kas turi padėti mokytojui?
Psichiškai ir fiziškai išsekęs mokytojas dažnai pro akis praleidžia daugybę mokinių elgesio prasižengimų. Todėl tie, kurie elgiasi gerai, nesulaukia pagyrimo, nes nuolat skubantis mokytojas visas likusias jėgas nukreipia į „problemiškus“ vaikus. „Jei esi geras moksleivis, tai nelabai kas su tavimi ir šneka. O štai jei ant mokyklos sienos nupiešiu lytinius organus, su manimi kalbės ir mokytojai, ir klasės auklėtojas, ir direktorius, ir socialinis pedagogas, ir psichologas“, – juokaudamas sako psichologas E. Karmaza.
Ir išties, atrodo, mokiniui į pagalbą skuba visas būrys specialistų, o kas padeda mokytojui? „Kiekvienas psichologas, atėjęs dirbti į mokyklą, nurpendžia pats, ar dirbs tik su vaikais, ar padės ir mokytojams spręsti jų emocines problemas. Pedagogui reikėtų pagalbos, nes jo darbas yra nuolatinis egzaminas. Mokytojams „stogo nuvažiavimas“ yra garantuotas, – teigia psichologas. –Klausimas, ar jis sugebės „stogą“ susigrąžinti. Mokytojai galėtų vienas kitam padėti, bet dažniau ima konkuruoti vienas su kitu.“
Jo įsitikinimu, dažniau problemų su vaikais turi mokytojai, kurie neatsisakė hierarchinio arba autoritarinio elgesio modelio. „ Mūsų vaikai tampa vis brandesni, jie gauna vis daugiau informacijos. Keičiasi vaikai, mokytojai irgi turi keistis. Mokytojas turi iš naujo mokytis užmegzti santykį su mokiniais. Į tokius, kurie nesikeičia, dažnai vaikai žiūri kaip į kalbantį baldą“, – sako E. Karmaza.
Jurgita Ogulevičiūtė